Pasakyk, kur tu atostogauji

„Ar girdėjai, kiek Lietuvoje milijonierių daug?“ – bando prie visuomenės gyvenimo vienas kaimynas priartinti kitą. „O man kas iš to? Aš štai nuo šliužų niekaip neatsiginu“, – nepasiduoda šis. „Per žinias sakė, jog reikia ančių užsiveisti arba išsinuomoti. Jos tuos šliužus leste sulesa“, – dalinasi naujienomis pirmasis. „Tai gal tie milijonieriai galėtų nors ančių žmonėms nupirkti, vis tiek tų savo pelnų per kelis gyvenimus neišleis ir neišsineš. Paskutinis švarkas juk kišenių neturi“, – sena išmintimi pokalbį baigia kaimynas, toliau piktai žnypliuodamas besiraitančius šliužus.
Iš tiesų Šveicarijos tarptautinio banko atlikta pasaulinė turto analizė skelbia, kad pernai milijonierių skaičius augo sparčiausiai ne kur kitur, o mūsų Lietuvoje. Per paskutinius metus jų netgi patrigubėjo. Skelbiama, kad beveik 12 tūkstančių tokių laimingųjų turime. Ir čia tie, kurių turtas daugiau ar mažiau matomas, jį galima apskaičiuoti. O kiek dar nelegalių milijonierių, prisidengusių svetimomis pavardėmis, po kriptovaliutų uždangomis, visokiuose ofšoruose turtus slepiančių. Žmogui, kuris gyvena iš algos, pensijos ar smulkiojo verslo, tokių turtų kilmė, kaip bankų ekonomistai besistengtų, vis tiek lieka nesuprantama. Tik aiškiai matyti viena, jog daugelį neišsprendžiamų šalies problemų sukūrė ne kas kita, o beribis didelio pelno siekis, žmonių godumas, pastūmėjęs jaunimą masiškai emigruoti, vyresnius užsisklęsti savo buitiniame pasaulėlyje, pasiliekant pagrindinį tikslą – kaip nors išgyventi, o pensininkus neramiai žvalgytis „Maisto banko“ link. Ko gero, ir šalies demografinės padėties nereikėtų taip apverkti, jeigu jaunos šeimos galėtų išgyventi iš to, ką sugeba uždirbti. Ir kitataučių klausimas nekiltų, jeigu savo žmonėms būtų adekvačios algos mokamos, jei bedarbiai nebūtų taip popstomi. Nori išgyventi – eik darbo, žmogau, dirbti. Be to, nesmagu žiūrėti, kaip pastaruoju metu menkai vertinamas išsilavinimas, gabumai, visur tik pažintys, partiniai interesai, ryšiai. Dargi kažkoks elitas susikūrė, nežinia kokiu pagrindu, ir taip nuvalkiojo šį žodį, kad seniai savo tikrąją reikšmę prarado. Protingi žmonės net linkę įsižeisti, elitu pavadinti. Mat dabar šis žodis reiškia ne intelektualinį ar moralinį pranašumą, bet greičiau paprasčiausią tuštybę, paiką norą išsiskirti.
Kol globaliau žvelgiantys skaičiuoja milijonierius, artimiausiais rūpesčiais gyvenantys skelbia karą šliužams, imkim ir apžvelkim bendrą visų mūsų turtą. Ką? Ogi mašinas gatvėse ir daugiabučių kiemuose. Tokios gausybės, tenka pripažinti, dar nematėme. Viena šeima – keli lengvieji automobiliai, dar darbinis autobusas koks, ir viskas kuo arčiau namų, kad po langais, kad patogiau būtų. Netgi privačiuose namuose gyvenantys, erdviausius kiemus turintys vis tiek mašiną kažkodėl palieka gatvėje. Štai ir užsikimšo mūsų miestas kaip koks senas kanalizacijos vamzdis. Ne tik ramioji Gėlių gatvė neištvėrė, ne mažiau sunku ir centre gyvenantiems. Vėliau grįžęs turi kelis ratus po miestą sukti, kol kokią vietelę mašinai įsprausti rasi. Viskas taip užstatyta, užgrūsta, kad nepaisoma nei mandagumo, nei saugumo. Tiesa, dar kol kas niekas nesimuša, padangos nebadomos, kaip rodo kituose miestuose, bet kantrybė senka ir neaišku, kada ir kuo visa tai pasibaigs. Galgi, planuojant miesto centro pertvarką, atsirado idėjų, kaip išspręsti ir šitą problemą. Kažin?
Tik pirmiausia baigsis vasara. Nesvarbu, kad beveik be šilumos, vis tiek vienaip ar kitaip jaučiama. Tokia permaininga kaip ir žmonių gyvenimas, kur vieni išlaidauja, kiti duoneliauja, treti visom išgalėm stengiasi galą su galu sudurti, kaip nors tą vidurinės klasės lygį išlaikyti. Tik koks jis yra, taip ir neaišku. Vienur skelbiama, kad Lietuva – viena iš dešimties Europos šalių, kur didžiausia minimali alga ir, be to, tą minimalią algą gaunąs tik labai mažas dirbančiųjų procentas. Visi kiti – tiesiog turtuoliai, algos ne vieną tūkstantį siekiančios. Kitas straipsnis, žiūrėk, jau apie tai, kad esame bėdžiai varguoliai, kažkur Europos šalių uodegoj besivelkantys. Baisiausia, kai žmonės atbunka, pripranta prie skurdo ir taip „nukala“ savo vertę lyg tas kainas „Maximoje“. Štai žinių laidoje korespondentės paklausta pensininkė, gaunanti vos 600 eurų, vangiu balsu dėstė: „Kad man užtenka. Niekur neinu. Maisto pigiausio nusiperku, dar batus, jeigu suplyšta…“
Taigi tie pinigai ir opi, ir bjauri tema. Informacija neretai klaidinanti, tiesa kažkur išplaukusi, aiškiai niekas pasakyti nenori, bet yra patikrintų būdų patiems susivokti. Kaip ir su moterų amžiumi. Nereikia klausti, kiek moteriai metų, geriau pasiteirauti, kiek metų jos vyriausiam vaikui. O norint sužinoti, kiek žmogus uždirba, tereikia paklausti, kur jis atostogauja. Ir viskas tampa aišku.