Kalboje tabu neliko, arba (Ne) naujas rūpestis mokytojams

Pradėti bendravimą su nepažįstamu ar mažai pažįstamu žmogumi nėra paprasta. Gelbsti dažniausiai įprastinės temos, tokios kaip: oras (na, šiandien ir šalta), ligos (jau taip gripas įsisiautėjo), dar augančios kainos (į parduotuvę baisu užeiti, bet ir neiti negali), mokesčiai (tuoj už orą reikės mokėti). Tik tos, dabar visur skambančios, politinės, geriau neliesti, nors išgirsti kitą nuomonę ir būtų įdomu. Mat nežinia, kokiu žodynu pašnekovas į tave atsisuks. Gal tokiu, kad, šnekos nebaigęs, atbulas trauksies. Dabar mūsų kalboje tabu nepaisoma.
Kada ir kaip čia viskas pasisuko, kad taisyklingiausia kalba tuoj prabils ne tie, kam ypač reikia? Ne politikai, kultūros darbuotojai ar žurnalistai, bet prekybos centrų vadybininkai, mažiausiai klaidų paliekama būtent ne kur kitur, o reklaminiuose, prekes siūlančiuose stenduose. Dauguma kitų vartotojų tiek šią sritį apleido, kad kalbos etikos, kultūros vadovėliai tuoj dulkėmis nuguls. Išeiti į viešumą, gyvą susitikimą ar eterį galima visiškai nepagalvojus, kad buitinė kalba čia netinka, kad reikia galvoti ne tik ką, bet ir kaip pasakysi. Atskirti paprastumą ir prastumą dažnai net nebandoma. Juk viena yra atsakyti į klausimą gatvėje ir visai kita – renginyje, susitikime, forume. Štai politinės diskusijų laidos vedėjas, visai jau solidaus amžiaus žmogus, eteryje pravardžiuojasi lyg koks gatvės vaikėzas. Kitamintis jam ir pašlemėkas, ir kremlinis, ir atmata, pamiršęs, kad įtikinti, paveikti reikia faktais, stipriais argumentais, kad įžeidinėjimai rodo ne ką kita, bet silpnumą, negebėjimą diskutuoti. Taip ir norėtųsi tam ponui pasiūlyti pabuvoti moksleivių debatuose (kad ir Gargždų gimnazijos Debatų klube) ir iš naujo pasimokyti diskusijų kultūros. O kasdien po kelis kartus netaisyklingai kirčiuojamas Kapčiamiestis (būtina pabrėžti pirmąjį skiemenį) tiesiog rėžia ausį ir erzina jau ne tik dzūkus.
Ne mažiau stebina įsigalėjęs familiarumas, kuris šiaip jau laikomas žemo stiliaus savybe. Lietuvių žodynas šį žodį aiškina taip: familiarus – tai per daug laisvas, nesivaržantis, neišlaikantis pagarbaus elgesio kalbėjimas, kada kalbama greitakalbe, nukandant žodžius, sujaukiant mintį, nevengiant vulgarizmų. Tokių pavyzdžių gyvenime užtektinai. Netgi politikoje. Žiūri TV laidą ir girdi, kaip politikas komentuoja situaciją, sakydamas, kad buvo susitikęs ir tuo klausimu kalbėjosi su Sauliumi, su Inga, dar tarsis su Mindaugu. Suprask, žmogau, kad tai mūsų valdantieji, kurie šiuo metu užima aukštas pareigas valstybėje, tačiau jų apibūdinimas – lyg vaikų iš smėlio dėžės. Vadinami tiesiog vardais, tujinami. Toks familiarumas glumina, skamba dviprasmiškai ir mažų mažiausiai nekultūringai. Įsivaizduokite situaciją: sutinka kur nors gatvėje žmogus mūsų Savivaldybės merą ir sako: „Klausyk, Broniau, kada galėčiau pas tave užsukti?“ Nejaukiai skamba? Tiesa? O kaip baisiai atrodo įvairaus pobūdžio renginiuose žvygaujantis jaunimas. Nepatinka – neklausyk, nepritari – argumentuok, meluoja – pagrįsk, bet trukdyti kitiems žmonėms, negerbti iki susistumdymo – tiesiog chuliganiškas elgesys. Argi jau keliaujama prie to, kad tikslas pateisina priemones ir kultūrai čia vietos neliks?
Jaunimui, apskritai jaunimo kalbai, daug leidžiama. Pavyzdžių – kiek tik nori. Ne tik familiarumo nevengiama, bet ir jaunimo slengo, anglikonizmų ir, kas keisčiausia, niekaip neatprantama nuo rusiškų keiksmažodžių. Kol vyresnioji karta ruošiasi Gargžduose žiūrėti Žemaitės „Tris mylimas“, laukia komiko R. Šilansko su nauja programa, jaunimas plūsta į stand-up, t. y. improvizuotus komikų pasirodymus stovint prieš auditoriją (lietuviško atitik­mens kol kas nėra). Juose jauni humoristai linksmina jaunąją publiką patirtiniais pasakojimais iš savo ir kitų gyvenimo. Jie nesidrovėdami pasakoja apie biologinius kūno pokyčius, pirmosios nakties įspūdžius, apie tai, kaip sunku, kai užkietėja viduriai ar kas nutinka, kai juos nesuvaldomai paleidžia ir t. t. Situacijos pikantiškos, kuriami vaizdai natūralistiški, publika ošia juoku, ypač kai tai sustiprinama rusiškais keiksmažodžiais. Atrodytų, jaunimas turėtų jų nežinoti, nemokėti, bet ne – tai vienas stipriausių komiškų priedų. Kitaip tariant, prieskonis, kurį seniai laikas palikti tiems, kuriuos jie, pasiduodami bend­rai nekultūrai, aktyviai vadina vatnikais.
Vis dėlto didžiausias iššūkis tenka mokytojams. Tai jiems reikės vėl ir vėl aiškinti mokiniams, jog į vyresnį ar nepažįstamą žmogų nedera kreiptis „tu“, negalima pravardžiuoti ir menkinti kitaip manantį, diskusijoje svarbu gerbti pašnekovą, kad rusiški keiksmažodžiai – atgyvena, o tas „aukštas ir gražus“ šiaip ar taip yra mūsų šalies Prezidentas.