Pasitikėjimo erozija
Neapleidžia mintis, jog mokame visiems ir už viską. Parduotuvėje, gydymo įstaigoje, banke, taisyklose, už pramogas, renginius. Ne tik mokame, bet dar kiek permokame. Suma, administracinis mokestis, paskui palūkanos, dar kas nors. Jeigu bent kiek suvėlavai – delspinigiai. Žiūrėk, darbas dar neatliktas, pinigai jau paimti, o pamėgink juos atgauti. Kur dar galybė pavyzdžių, liudijančių kitą skaudžią tiesą: pasiskolinsi iš draugų – draugystei galas. Nepadės čia joks garbės žodis, kuris apskritai sparčiai traukiasi į nevartojamų žodžių sritį. Kaip ir pasitikėjimas pačiu žmogumi.
Tokio sukčių antplūdžio kaip dabar dar tikrai nėra buvę. Ir visada jie laipteliu ar dviem aukščiau už jų užmačias bandančiuosius išsiaiškinti. Prisiminkime tą metą, kai belsdavosi į butus tariamieji išmaldos prašytojai. Pradžioje juk įsileisdavome, nes reikia žmogui padėti, vargstantį sušelpti, pasidalinti, kaip namuose mokomi buvome. Atiduodavo žmonės, kaip sakoma, ir nuo savęs neretai nutraukę. Bet tuoj gerumu ėmė naudotis visokio plauko sukčiai ir savo išgalvotas nelaimes pasakodami sugebėdavo netgi namus apšvarinti, santaupas išvogti. Pasitikėjimas kito bėda dingo. Gailestį pakeitė įtarumas, baimė. Jau kuris laikas populiarumą prarado ir skambučiai apie artimųjų sukeltas avarijas. Dabar jau žinom, jog sulaukę prašymo vaduoti artimąjį iš bėdos ir ruošti pinigus, turime neskubėti ir tam artimajam paskambinti. 99,9 proc., kad jis bus sveikas, gyvas ir labai šios žinios nustebintas. Paskui vyresnio amžiaus žmones suskubo lankyti „socialiniai darbuotojai“, tariamai tikrino buitines sąlygas, siūlė pagalbą. Daug žmonių nuo jų „rūpesčio“ nukentėjo, net paskutinius pinigus, skirtus laidotuvėms, išviliodavo. Buvo ir skambučių iš bankų, ir apgaulingų laimėjimų, internetinių dovanų, kodų nuskaitymų prie bankomatų… Vėliau įniko lankytis „policija“, dėl vienokių ar kitokių priežasčių stengdamasi padėti. Tai liudininkais pabūti, tai, esą, melagingą iškvietimą tikrindama. Pasitikėjimas sąžiningumu, netgi policijos pagalba dar labiau susvyravo.
Dabar tenka girdėti, jog atokesnėse sodybose gyvenančiais žmonėmis jau ima „rūpintis“ mobilios medikų brigados. Tik pasirodė žinios, jog tikrai tokia paslauga teikiama, ir pirmieji sukruto sukčiai. Dar medikai tik ruošiasi, o sukčiai jau „gydo“ ir nemažai senolių pinigų „nugydė“. Sakytume, ak, tie pensininkai, tie seneliai, nemąsto jie ar ką? Mąsto, ir dar kaip, bet ką jau daryti, kad vyresnioji karta turi stiprų pasitikėjimo žmonėmis jausmą. Vis dar turi. Užėjo žmogus į namus, jis – tavo svečias, ruošiasi padėti – džiaugiesi, nuoširdžiai dėkoji, sodini prie stalo. Žiūrėti į žmogų ir galvoti, kad jis sukčius, kažkaip neišeina (tokia graži mergelė atėjo, taip maloniai kalbėjomės, – neretai teisinasi apgautieji). Aišku, įkliūva į sukčių pinkles ir jaunesni. Jiems paprastai siūloma investuoti arba ką nors pigiai pirkti. Pralinksmino nutikimas, kai draugų susibūrime net trims beveik vienu metu paskambino iš telefonų bendrovių ir, pradėję pokalbį lietuviškai, vėliau pranešė sujungiantys su rusakalbiu operatoriumi. Taip mikliai viską „jungė“, kad nežinančiam, kas čia vyksta, būtų sunku ir susigaudyti. Štai tuoj pradės žmonės atsiimti pinigus iš antrosios pensijų pakopos. O, kiek čia visko dar išgirsime. Vien tik – būkite atsargūs – neužtenka.
Apgaulės būdų kiek tik nori. Galima vardinti ir vardinti. Bauginančiai prisidėjo žaidimai su dirbtiniu intelektu. Vienur jis tikrai padeda, netgi labai, bet ten, kur braunasi į žmogaus gyvenimą ir bando su juo susitapatinti, šitai neramina. Pasisavinti žmogaus išvaizdą, manieras, balsą, pavogti tapatybę, sakyčiau, tai irgi sukčiavimas, nors kai kam gali atrodyti linksmas pokštas. Kažin, ar galima laikyti tik pokštu, kai visai kitu žmogumi prisistačiusysis išklausinėja labai asmeniškų dalykų ir paskui juos su pasimėgavimu paviešina? Ar tai nėra ta pati sukčiavimo dalis? Kaip bebūtų, visa tai sumenkina pasitikėjimą žmogumi, stiprina įtarumą ir tai, kas turėtų stiprinti žmogaus ryšį su žmogumi, gana sparčiai ima nykti.
Pasitikėjimo erozija atėmė garbę ir iš paties garbės žodžio. Ar galite įsivaizduoti, jog skolinate pinigų, tegul ir pažįstamam žmogui, pasikliaudami tik garbės žodžiu? Ypač žinodami, kad teisininkai ne vieną bylą rutulioja apie negrąžintas skolas ir netesėtus pažadus. Tokioms byloms įrodymus surinkti – tai kaip tamsią naktį juodą katę kambaryje gaudyti. Ir vis dėlto gaila, kad reikia žmogui bijoti žmogaus.
