Jeigu jaunystė žinotų, o senatvė galėtų…
Neseniai nustebino kelių Seimo narių pasiūlymas jauno žmogaus amžiaus apatinę ribą sumažinti iki 11 metų. Iki šiol jaunas žmogus buvo nuo 14-os ir ta jaunystė tęsdavosi iki pat 29 m., tačiau vaikų žengimas iš mažametystės į jaunystę taip paspartėjo, kad, matyt, sukėlė kai kam ir tokių minčių bei norų. Žinoma, galima čia įžvelgti tam tikrų privalumų: vienuolikmečiui bus galima palikti ne tik prižiūrėti kitus šeimos vaikus nuo 6 m., bet ir taikyti baudžiamąją atsakomybę už atitinkamus nusižengimus. Pirmiausia už nederamą elgesį, epideminiu greičiu plintantį kvaišalų vartojimą ar chuliganiškus išpuolius mokykloje.
Mokykla jau seniai nėra ta komforto zona, kur gali didesniąją dienos dalį išbūti be įtampos, nusivylimo, kur teigiamos emocijos skatintų kūrybiškumą ir stiprintų atsakingą mokymąsi. O gal tokia niekada ir nebuvo? Juk mokykla – tai veidrodinis mūsų visuomenės atspindys, kurioje galioja tie patys dėsniai ir tvarkos. Baisimės, jog brandus jaunimas vartoja narkotikus, jų susibūrimai skęsta tirštuose dūmuose, o pažiūrėkite, kas vyksta aplink mokyklas, kuriose, sakykime, mokosi ir mažamečiai, t. y. iki 14 metų. Dabar gana plačiai nuskambėjo situacija Vėžaičiuose, aiškinamasi, kas platina kvaišalus ir kas vartoja, svarstoma, kokių veiksmų reikėtų imtis. Be abejo, ieškoma kaltų, iškyla grėsmės, bijoma keršto. Visuomenė dar nesugeba su šiuo iššūkiu susidoroti, nes narkotikai pasiekia greičiau negu pagalba. Teisingas ir tvirtas tėvų požiūris, kaip ir minimu atveju, gali labai daug, bet irgi ne viską. Viltingai žvelgiama į mokyklą, kuri dažnai tik bejėgė stebėtoja, nes jos ginklai – kalbėjimas, svarstymas, aiškinimas – poveikio beveik neturi. Ką gi, kokie ginklai – tokia ir kova.
Tik nereikia manyti, kad mokytojai situacijos nemato ar nesupranta. Tiesiog per daug iš jų tikimasi. Jau pats kasdienis mokymo procesas reikalauja tiek jėgų, kad jauni pedagogai, dar nė metų neišdirbę, jau dairosi, kurion pusėn sprukti. Kaip bebūtų keista, viena iš to priežasčių – tėvų teroras. Ne tik vaikus tėvai spaudžia (gali ar negali – turi būti geriausias), dabar labai madinga terorizuoti ir mokytojus. Už kiekvieną prastesnį pažymį, ne taip įvertintas pastangas, pasakytą griežtesnį žodį tuoj skambutis klasės vadovei, direktoriui, manyčiau, neretai ir Švietimo skyrių pasiekia bent jau žodiniai skundai. Su pačiu mokytoju net nesistengiama išsiaiškinti, labai jau didelis noras užvaldo gąsdinti ir bausti. Žinoma, aiškintis, kas iš tiesų nutiko, reikia laiko, be to, gali viskas pasisukti kita linkme – kaltas pasirodys visai ne mokytojas. Tad geriau tik skambutis ir reikalavimas – įvertinti netinkamą mokytojo elgesį, per daug nesigilinant. Neretai konflikto priežastys tiesiog patraukiamos į šoną, nors jos, atrodytų, būtų svarbiausios.
Įvairių šaltinių atliktos mokinių apklausos rodo, jog nemenkas vaidmuo tenka iš namų atsineštai nepagarbai pačiam mokytojo asmeniui. Lyg savotiškas neįveikiamas ratas: mokinys prieštarauja – mokytojas įsižeidžia, įžvelgia grėsmę savo autoritetui (pačių mokytojų apklausa parodė, kad 80 proc. iš jų bent kartą yra verkę dėl žeminančio mokinių elgesio). O kur dar, anot tėvų, niekaip mokyklos nepaliekantis autoritarinis dėstymo stilius, pamokose vyraujantis nuobodulys, kuris paprastai vertinamas kaip žema mokytojo kompetencija, negebėjimas išgirsti mokinį. Ir vis dėlto dar niekam nepavyko paneigti, jog norintis mokytis – visada išmoks.
Štai naujausia priekuliškės Editos Barauskienės knyga „Karo vaikų likimai“ nukelia į tolimą pokario metą. Skaudūs išbandymai teko to meto vaikams, ypač Mažosios Lietuvos palikuonims, išblaškytos šeimos, atimti namai, panieka ir pažeminimas dėl religijos, kalbos, papročių. Atrodytų, jog šviesos to meto gyvenime tiesiog nėra, vietos jai nelieka, bet rasdavosi. Ir pirmiausia mokykloje. Pokario mokytojų karta išgyveno ne ką lengvesnį metą nei tie vaikai. Nauja ideologija žeidė dažno įsitikinimus, skurdi buitis, kasdien gresiantys nemalonumai dėl praeities, netgi dėl pasakyto žodžio. Bet talentingi mokytojai sugebėjo išgyventi nepraradę garbingumo. Juos išvedė meilė savo dalykui ir mokiniams, varganiems, skurdaus gyvenimo pažemintiems, piktiems ir nelaimingiems. Be abejo, visokių buvo mokytojų. Pasakojimai apie tuos, kurie nerado rakto į vaikų širdis, irgi vertingi. Iš jų atstumiančių paveikslų gali pasimokyti, kokiam nebūti arba kokiam geriau mokykloje išvis nedirbti. Vaiko atmintyje ilgam išlieka ne tik gražūs poelgiai, bet ir patirta skriauda.
Manyčiau, gerai, kad Seimas pasiūlymo vaikus pirma laiko jaunuoliais paversti nepriėmė. Lieka tas pats jauno žmogaus amžiaus apibūdinimas – nuo 14 iki 29 m. Ir taip šis amžius problemiškas, pilnas išbandymų, pagundų ir paklydimų, bet visos kartos jį pereina ir išgyvena. Juk ne veltui sakoma, „Kaip gerai būtų, jeigu jaunystė žinotų, o senatvė galėtų“…
