Kai varlės žiopčioja
Lyja taip, kad varlės žiopčioja, – sakydavo seniau apie nesiliaujantį lietų, panašų kaip šio rugsėjo pradžioje. Gražu į lietaus šuorus žiūrėti pro langą, bet kažkur eiti, dirbti lauke, keliauti traukos nėra. Belieka kantriai laukti, kol prakiuręs dangus nustos linksminti varles, ieškoti sau tylių pramogų ir, žinoma, skaityti.
Štai neseniai perskaičiau vieno Lietuvoje žinomo pedagogo žodžius, jog nebenori būti autoritetas mokiniams, jis norįs būti tiesiog savimi. Pirma mintis – kolega paseno, išsikvėpė, ruošiasi į pensiją. Antroji – draugiškesnė: būdamas savimi, jeigu esi įdomus, talentingas, aktyvus, tikrai ne vienam jaunam žmogui tapsi autoritetu. Ypač, jeigu šito specialiai nedemonstruosi. Jauni nemėgsta, kai jiems siūlomas gatavas produktas, nebent tai būtų pica, o visa kita jie nori atrasti patys. Tik bėda, kai prie tų atradimų nori pritempti ir vyresniuosius, taip vadinamą senimą. Nori šie ar nenori. Pastaruoju metu taip įsismaginta džiaugtis technologijomis, kad bemaž visai neįsivaizduojame atokvėpio minutės ar ilgesnio laukimo be telefono. Netgi poliklinikoje žmonės jau nebesišnekučiuoja, o tik prisėdę tuoj įbeda nosis į telefoną ir maigo, ieško, skaitinėja arba kalbasi su visais, kas tik paskambina. Tada jų gyvenimo peripetijas, ligos smulkmenas visas koridorius girdime. Ir kaip obuoliai šįmet pūva, ir kaip koją naktim gelia, ir kaip daktaras ne tuos vaistus išrašė, o anūkas raktus vėl pametė. Matyt, kad ne tik vaikai turi šią nesuvaldomą trauką telefonams, ir seneliai ne ką teatsilieka. Kaip tame anekdote, kur ateina močiutė pas daktarą ir skundžiasi, kad dešinės rankos smilių labai skauda. Daktaras apžiūri, neranda jokios ligos ir klausia:
– O ką jūs pastaruoju metu su juo veikiate?
– Na, kaip ką… Anūkas išmokė naudotis „Facebook“, tai patiktukus per dieną spaudau.
Gal vyresnieji ir nebūtų tokie išmanūs, jeigu nebūtų taip atkakliai verčiami. Vos ne kasdien tenka susidurti su internetine būtinybe. Nori užsiregistruoti pas daktarą – eik į esveikata, nori pasitarti dėl mokesčių – užsiregistruok į VMI, tas pats ir norint patekti į banką, „Sodrą“, „Gargždų būstą“ ir t. t. Kur ko bepaklausi, atsakymas – parsisiųskite programėlę, štai jums internetinis adresas, pagūglinkite. Daugeliui vyresnio amžiaus žmonių norėtųsi visai kitokio paaiškinimo. Tarkim, klausimas, kaip Gargžduose surasti valgyklą „Bulvė“? Senasis paaiškinimas – jeigu važiuojate nuo Klaipėdos centrine gatve, prie teismo pastato sukite į kairę, pravažiuokite dešinėje muzikos mokyklą ir ties bažnyčia vėl sukite kairėn. Jūsų kelionės tikslas pasiektas. Tokia senąja „navigacija“ ir naudojasi nemaža dalis vyresnio amžiaus žmonių. Jaunimui juokinga, senesniems – nė kiek. Juk naujovėms ne visi esame vienodai imlūs ir pakantūs. Reikia tik pamatyti, kas vyksta didžiosiose parduotuvėse, kai visos kasos tuščios ir žmonės verčiami apsitarnauti patys. Tik prisėda kokioje kasoje pardavėja, ir visi pakniopstom pasileidžia ten bėgti. Tikrai galima suprasti matytą poelgį, kai žmogus, į vežimėlį gausiai prisikrovęs prekių ir nesulaukęs aptarnavimo, tiesiog paliko viską ir išėjo. Kiekvienas turi dirbti savo darbą, – dažnai sakoma. Bent pasirinkimas turėtų būti. Kam patinka, skaičiuokite, dirbkite patys, bet kas nenori tapti pardavėjais, turėtų būti aptarnaujami kasose. Rašytoja Janina Survilaitė, daugelį metų gyvenanti Šveicarijoje ir ne vieną knygą apie šią šalį parašiusi, pasakojo, kaip skrupulingai šveicarai paiso profesinio pasirengimo. Kai lietuvė, tvarkiusi šveicarų šeimos namus, nusprendė pati susodinti šeimininkams atvežtas gėles, liko visiškai nesuprasta. Jai teko netgi atsiprašyti už šią savo iniciatyvą. Mat gėles, pasirodo, turi sodinti kvalifikuotas sodininkas, o ne namų šeimininkė. Kaip ir veterinaras negali gydyti žmonių, o buhalterė mokyti gimnazistus lietuvių kalbos. Būtent apie tokį atvejį neseniai suūžė Šilutės miesto bendruomenė, kai mokytojų stygių buvo mėginama užmaskuoti netgi taip. O šiaip rugsėjis, bent jau mūsų rajono mokyklose, prasidėjo gana ramiai.
Nežinau, ar tik man taip atrodo, ar tikrai apskritai gyvename ramesnį laiką. Darosi lyg ir nebegražu tyčiotis iš kitaminčio, jaučiamas bendrų sprendimų noras, netgi pagrindinių partijų lyderiai ima draugiškai glėbesčiuotis tik dabar atradę savyje tą patį lietuvybės geną. Žiūrėk, dar ims tikrai dirbti „vardan tos“, triukšmo išvargintos, išerzintos Lietuvos. Beje, jeigu partijų priešiškumo pasiilgtume, tai galima pažiūrėti ar paklausyti mūsų Savivaldybėje vykstančių posėdžių, kur neretai įsijungia ne argumentais pagrįsta kita nuomonė, o tiesiog ambicingas „prieštarauk“.