Grąžinkime į eterį Vėlines

Kartais žmonėms kyla klausimų, kodėl tiek nerimstu – ir šiaip gyvenime, ir labai konkrečiai dėl Vėlinių ir Helovyno reikalų. Yra temų, dėl kurių tiesiog jaučiu, kad negaliu pavargti – ir ši, šalia DI vajaus, man yra viena svarbiausių.
Visų pirma, man atrodo, kad turime Vėlines grąžinti į eterį – ne kaip pensininkų išvažiavimo į gatves progą, kaip negražiai buvo visai šaliai apskelbęs vienas, pripažinkime, kvailokas influenceris, o kaip mums perduotų tradicijų ir žinių, kurių, deja, nelabai besuprantame, tąsą.
Kaip progą atsisukti pasižiūrėti, kam galime būti dėkingi už savo gyvenimą, o kartu pažvelgti ir vidun. Sugrąžinti Vėlinėms pagarbą – nes tai ne liūdesio ir depresijos proga, o labai didelės pagarbos, kurios, tiesą sakant, mažai kam beturime. Būtent tai ir užgožia naujoji tradicija.
Antra, reiktų šiokio tokio pataisymo galvojimui, kad Helovynas – natūrali tradicija, tik atėjusi iš kitos tautos – daugelio manymu, iš airių. Taip teigti tiesiog istoriškai neteisinga.
Helovynas, kokį dabar matome atėjusį iš JAV popkultūros, yra kažkas dirbtinio ir labai tolimo net pačiam keltų kasmet minėtam Samhain’ui – derliaus meto užbaigtuvei, kurios vakarą, teigiama, vaikščiota su kaukėmis siekiant atbaidyti piktas dvasias ir iš kurios naujoji persirengėlių tradicija kildinama.
Keltų – senųjų Vakarų ir Vidurio Europos gyventojų – Samhain’as buvo jų naujieji metai ir žiemos pradžia. Kokie buvo senieji papročiai ir tradicijos, skirti šiai progai, galėtume sužinoti tik gerokai pasigilinę į tyrimus šia tema, o kai kurių gal jau ir nesužinosime. Kaip ir daugelis senųjų kultūrų atstovų, keltai tikėjo, kad šiuo metu suplonėja riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio – o dvasios juk nebūtinai visos draugiškos. O kas buvo toliau?
Į JAV šventė atkeliavo su XIX amžiaus antros pusės Škotijos ir Airijos emigrantų banga ir per laiką po truputį įgijo dabartinį gerai žinomą pavidalą – tik pavidalą, nes prasmės neliko. Pamažu augant amerikietiškos kultūros įtakai per filmus, socialinius tinklus, ši šventė išpopuliarėjo mūsų šalyje per paskutinius kelis dešimtmečius.
Pats Helovyno pavadinimas kilo iš „All Hallows’ Eve“ – verstume kaip „Visų Šventųjų išvakarės“. Šis pavadinimas pradėtas vartoti tada, kai krikščioniškame pasaulyje lapkričio 1 d. paskirta minėti visus šventuosius. Kaip ir su daugeliu švenčių, senosios tradicijos liejosi su krikščioniškomis. Laikui bėgant pamestos visos senosios prasmės, ir turime tai, ką turime – ne šiaip rudens ir moliūgų šventes, bet sparčiai besikuriančią siaubo ir gąsdinimų kultūrą.
Trečia, jei nepristabdysime to žemyn kalnu riedančio siaubo parkų, prekybos centrų šlamšto ir beprasmio žiaurumo kamuolio, tikrai baisu, kas bus dar šiek tiek vėliau. Kas atrodys normalu vaikams po kelerių metų? Kas atrodys normalu mums?
Man čia didžiausias šių dienų paradoksas – kai, atrodytų, visi skalambija apie tai, kad mūsų aplinka mus veikia, kad tai, ką auginame, ir auga, kad paauglius veikia, pavyzdžiui, žiaurūs kompiuteriniai žaidimai ir tai, ką mato socialiniuose tink­luose – kažkas ima ir geriems pusantro mėnesio viešose vietose prikabina siaubo filmų vertų atributų. Tokie jautrūs būdami kasdienybėje staiga tą jautrumą pamirštame: čia vaikams linksma, čia jie taip pratinasi prie savo baimių, čia jūs viską sureikšminate. Man tokiais atvejais tik vienas klausimas kyla. Labai nemandagus: o jums patiems su galva viskas gerai?
Pasiklausykime, kaip bendrauja vaikai. Pasižiūrėkime, kas šią savaitę vyko kaimyninėje Lenkijoje (sužinojusi visą dieną tiesiog buvau šokiruota). Paprasčiausiai dabar, rudenį, gerai apsidairykime – vietoj geltonais lapais ir švieselėmis pasipuošusių takų viešuose ir dvarų parkuose tuoj atsiras tvoros, o už jų – skeletai, pakaruokliai, nupjautos galvos ir gąsdintojai.
Ir tikrai, juk daugelis žinias skaito – ar tie, kas toliau ruošiatės savo vaikus vesti į tuos parkus, pro akis praleidote vieną tokią labai nemalonią bylą, susijusią su gąsdintojais? Ne dėl to, kad vienas atvejis nusprendžia apie visus – bet pamąstyti apie tai, kokios psichinės būklės gali būti tie žmonės, man atrodo mažų mažiausiai protinga.
Įvairūs mamų portalai jau kelias savaites skelbia Helovyno pramogų sąrašus, dvarai (kai kurių valdytojai yra kunigai) skelbdami reklamą, švelniai sakant, nestabdo, o parduotuvės pildosi baisuoklių kaukėmis. Biznis vyksta – kokia jo kaina, jo savininkams tiesiog nerūpi. Čia imtis proto gali tik patys žmonės, trumpam sustoję apsidairyti ir išlipę iš bandos traukinio.
Mūsiška mirties kultūra visai kitokia. Pagarbi, pripildyta rimties, ne siaubo, bet ir ne liūdesio – paskaitę apie senuosius Ilgių papročius tuo tikrai įsitikintumėte. Dėl to labai svarbu visus šiuos dalykus atskirti, teisingai įvardyti ir apie juos kalbėti – kol dar visai savosios lietuviškos dvasios nesulaužėme, kol dar visai nepakriko galvos ir širdys.
Sakiau užpernai, pernai, sakau ir dabar: rinkimės taip, tarsi nuo mūsų pasirinkimų priklausytų mūsų vaikų, anūkų, proanūkių ir šimtų kartų po jų gyvenimai.
Nes iš tiesų – taip ir yra.
Ką po savęs paliksi Tu?

Man didžiausias šių dienų paradoksas – kai, atrodytų, visi skalambija apie tai, kad aplinka mus veikia, kad tai, ką auginame, ir auga, kad paauglius veikia, pavyzdžiui, žiaurūs kompiuteriniai žaidimai ir tai, ką mato socialiniuose tinkluose – kažkas Helovyno belaukdamas ima ir geriems pusantro mėnesio viešose vietose prikabina siaubo filmų vertų atributų. Tokie jautrūs būdami kasdienybėje staiga tą jautrumą pamirštame: čia vaikams linksma, čia jie taip pratinasi prie savo baimių, čia jūs viską sureikšminate. Man tokiais atvejais tik vienas klausimas kyla. Labai nemandagus: o jums patiems su galva viskas gerai?