Ateinantys metai – toli?
Seimui pristatytas 2024 m. valstybės biudžeto projektas didelių reakcijų viešojoje erdvėje nesusilaukė, po įvairių žiniasklaidos priemonių straipsnių vos keli patiktukai ir seklūs komentarai.
Matyt, dabar dėl kitų metų biudžeto galvos sau nekvaršiname, nes esame linkę gyventi šia diena. Ir tai matosi: dabar jau prie streikuojančių mokytojų gretų prisijungia ir statutiniai pareigūnai – muitininkai, pasieniečiai, ugniagesiai, kalėjimų pareigūnai, policininkai. Jie reiškia nepritarimą Vyriausybėje svarstomiems Vidaus statuto pakeitimams, mat baiminamasi, jog pareigūnams teks didesnis darbo krūvis, o atlygis „į rankas“ didės vos pusšimčiu eurų.
Premjerė Ingrida Šimonytė 2024-ųjų valstybės biudžeto projektą apibūdino kaip „saiko biudžetą“: ateinantiems metams teko pajamas ir išlaidas reguliuoti atsargiai. Didžiausia dalis papildomų išlaidų, kaip numatoma projekte, atitektų pensininkams, socialinių išmokų gavėjams, mokytojams ir paramai su Rusijos invazija kovojančiai Ukrainai.
Vis dėlto ir su „saiko biudžetu“ Vyriausybės užmojai nemaži: didžiausias dėmesys skiriamas Švietimo susitarimo įgyvendinimui bei trims prioritetinėms kryptims: žmonių pajamų didinimui, saugumo stiprinimui ir investicijoms Lietuvos ateičiai. Numatoma, jog 2024 m. pabaigoje mokytojų darbo užmokestis turėtų pasiekti 130 proc. vidutinio darbo užmokesčio, dėstytojų – 150 proc. Tad „ant popieriaus“ mokytojo profesijos prestižo kėlimas atrodo sistemingai besiskinantis kelią tikslo link, mat per pastaruosius keletą metų pedagogų atlyginimai išaugo beveik trečdaliu. Tačiau protestuojantys mokytojai kalba kitaip: apie tokias algas nė nesvajoja. Taip yra dėl to, kad didesnį nei vidutinį šalies atlyginimą gauna maža dalis pedagogų: turintys didelę patirtį, dirbantys ne vienu etatu.
Auginamos viltys, esą ateinančiais metais ekonomika augs, infliacija sulėtės, o vidutinis darbo užmokestis augs apie 6,5 proc. Rugsėjį seminaro regioninei žiniasklaidai metu Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja Julita Varanauskienė sakė, kad Lietuvos bankui tenka „vaikščioti plonyte linija“ tarp kainų stabilumo ir ekonomikos augimo, ypač kai kalbama apie infliaciją ir jos padarinius – stipriai išaugusias kainas.
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, vidutinis mėnesinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių antrąjį šių metų ketvirtį buvo 2 000 eurų, minimalus – 840 eurų prieš mokesčius. Aišku, jūsų duomenimis, tas vidutinis atlyginimas gal nė iš tolo neatitinka jūsų gaunamo. Tačiau nuo naujųjų bent jau minimalus turėtų augti 10 proc. ir siekti 924 eurus. Iš viso gyventojų pajamų didinimui biudžete numatyta 1,7 mlrd. eurų. Be minimaliosios mėnesinės algos didėjimo, kita dalis sumos bus skirta išmokoms vaikams, paramai neįgaliesiems, būsto šildymo išlaidų kompensacijoms, šalpos pensijoms, slaugos išlaidų ir priežiūros išlaidų tikslinėms kompensacijoms padidinti. Tačiau senatvės pensijos būtinąjį stažą turintiems šalies pensininkams vidutiniškai didėtų 70 eurų, iki 644 eurų, na, arba tiek, kiek kainuoja pigiausių maisto produktų krepšelis prekybos centruose.
Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja J. Varanauskienė akcentavo, kad 70 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) pagaminama 3 didžiuosiuose šalies miestuose: Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Tai tampa problema darbo beieškantiems šalies gyventojams, kurie atitolę nuo didmiesčių. Jei investuotojai kuriasi miestuose, kur dėtis paprastam regiono gyventojui, ieškančiam darbo? Tokią problemą pažymėjo ir seminare regioninei žiniasklaidai dalyvavęs Klaipėdos rajono meras Bronius Markauskas: „Merai šoka įvairius viliotinius, kad tik verslas ateitų, tačiau galimybės yra skirtingos. Verslas renkasi, kur nori eiti, tad gražių pokalbių prie kavos neužtenka. Stambios investicijos kuriasi mūsų rajono priemiestyje, arčiau uosto. Į tolesnes vietas – Judrėnus, Endriejavą sunku prikviesti.“
Planuok neplanavęs, o sukrečiantys pasaulio įvykiai daro savas korekcijas ne tik valstybių biudžetuose, bet ir žmonių likimuose. Praėjusio šeštadienio rytą Izraelis patyrė teroristų puolimą, kuris virto neišmatuojama tragedija. Kataklizmų akivaizdoje gal tikrai neverta sukti galvos dėl ateities perspektyvų, o pasidžiaugti tuo, ką vis dar turime?
Gabrielė ČIUNKAITĖ
„Bangos“ korespondentė
