Gargždiškio kūriniai – kanklės ir velomobiliai

Gargždiškis Zigmas Liutikas – auksarankis, kuriam tiek padaryti kankles, kuriomis kankliuoja visoje Lietuvoje ir net užsienyje, tiek sukonstruoti velomobilį, suremontuoti automobilį ar kitą transporto priemonę, rodos, vieni niekai. Viskas, ko jis imasi, eina kaip sviestu patepta. Gargždų muzikos mokykloje mokytoja dirbanti žmona Danguolė sako esanti idėjų autorė, o vyro gebėjimai jos sumanymus paverčia realybe.

Muzika nuo mažens

Girdėti giriant Z. Liutikos kankles teko ne tik Gargžduose, bet ir kituose rajonuose. Tačiau jo sumeistrautais instrumentais kankliuoja ir po pasaulį keliaujantys muzikantai. 2005 m. prieš Šiauliuose vykusį tarptautinį Chaimo Frenkelio rūmų vasaros festivalį buvo skelbiama, kad didžiausia staigmena – akustinių-elektrinių kanklių premjera profesionaliame koncerte. O naujo tembro kanklių kūrėjas Z. Liutikas jas specialiai pagamino Šiauliuose gimusiai ir dažnai Vakarų Europoje koncertuojančiai Kristinai Kuprytei. Zigmo kanklės skamba ne tik Europoje, bet ir Amerikoje.

Specialių muzikos mokslų nebaigęs, bet nuo jaunumės muzikalus Zigmas moka groti ir kanklėmis, ir gitara. „Mūsų šeimoje visi pagrojantys, padainuojantys. Grojau gitara tarnaudamas 4 metus armijoje laivyne, o grįžęs – Gargždų silikatinių plytų gamyklos estradiniame ansamblyje. Tai ilgai netruko, nes duonos iš to neplanavau valgyti“, – šypsojosi Z. Liutikas. Įsigyti gerą instrumentą deficito laikais buvo sudėtinga, tad jaunystėje buvo susiremontavęs vokišką gitarą, o paskui padarė dvi bosines. Vieną po koncerto Klaipėdoje iš autobuso kažkas pavogė. Zigmas juokėsi, kad taip ir būtų baigęs muzikinę karjerą, tačiau tada jo gyvenime atsirado kanklės. Žmonos Danguolės paprašytas iš pradžių kankles tik restauravo, o paskui pradėjo gaminti. Gargždų muzikos mokykloje ir dabar vaikai groja Zigmo restauruotomis kanklėmis.

„Gargždų muzikos mokykloje su mergaičių trio buvau parengusi pusantros valandos kanklėmis atliekamų kūrinių repertuarą. Važinėjome po Lietuvą, dalyvavome konferencijose, festivaliuose, mus kvietė net krikštynose groti“, – prisiminė muzikos specialistė D. Liutikienė.

Kai kanklių paklausa buvo didelė, Zigmas darydavo kelerias iš karto. Dabar tokio poreikio nebėra, bet vienas kitas dar užsisako. Šiuo metu juodos spalvos kanklės laukia Niujorke gyvenančios dainininkės ir kompozitorės Simonos Smirnovos. Tarp jos turimų kanklių – dvejos gargždiškio Z. Liutikos rankų darbo.

Ko reikia, kad gerai skambėtų akustinis instrumentas? „Pirmiausia geros medienos korpusui, o gera ta, kuri praleidžia garsą. Palyginkite ąžuolines ir eglines duris. Kurios geriau praleidžia garsą? Be to, kuo plonesnis korpusas, tuo geriau kanklės skamba. Šonai irgi turi būti ploni“, – pasakojo Z. Liutikas, darantis perpus lengvesnes nei įprastos koncertinės (jos svėrė 6 kilogramus) kankles, kurias jis vadina nešiojamu pianinu.

Be medienos, norint sutverti instrumentą, reikia įvairių spyruoklių, stygų, metalinių kaitiklių. Pastaruosius meistras ne perka, o ištekina savo dirbtuvėse, kuriose ir metalo tekinimo staklės, šlifavimo, obliavimo įrankiai. Beje, futliarus kanklėms irgi siuva pats.

Nelaimė paskatino konstruoti

Sutikti Danguolę ir Zigmą galima ir Gargžduose, ir Nidoje, ir Šventojoje ar Karklėje važinėjančius velomobiliais. Tai irgi Zigmo kūriniai. „Ir dėl kanklių, ir dėl velomobilių „kalta“ žmona, – juokėsi gargždiškis. – Mėgstu šiek tiek kurti, jaunas būdamas buvau motociklą pasidaręs, bet pirmą velomobilį sukonstravau „iš reikalo“, nes Danguolė, važiuodama įprastu dviračiu, susilaužė koją, o išsigydžiusi pasakė, kad daugiau dviračiu nevažiuos.“ Žinodama, kokias auksines rankas turi vyras, Danguolė užsiminė, kad galėtų sukonstruoti triratį. Iš pradžių Zigmas tik nusijuokė, o paskui pagalvojo, kad visai įdomu. Pirmiesiems velomobiliams panaudojo vokiškų dviračių, kuriais važiuodavo į kelių dienų išvykas, ratus. Kitas detales teko pirkti turguose.

Pagautas kūrybinio azarto Zigmas informacijos internete neieškojo. Pirmieji jo velomobiliai buvo varomi abiem galiniais ratais. Netoli Juodkrantės dviratininkai, pamatę važiuojančius Danguolę ir Zigmą, net sustojo į juos pažiūrėti. Smalsuoliai velomobilius tąkart palygino su „Harley“.

Konstruodamas kitus velomobilius, gargždiškis pasidomėjo jais internete. Dabar Zigmas su žmona ir draugais ar giminaičiais gali važinėti 12 skirtingų konstrukcijų, dizaino velomobilių. Naujesni varomi abiem priekiniais ratais, vieni labiau skirti važiuoti mieste, kiti – ilgesnėms kelionėms. Vienam velomobiliui reikia trijų ratų. Kai kurie panaudoti iš pirktų, kai kurie iš atiduotų nenaujų dviračių. „Reikia ir lengvų profiliuotų vamzdžių. Vandentiekio vamzdžio nepanaudosi, – kvatojo Zigmas. – Tiesa, vienam panaudojau senos lovos galus.“ Velomobilių sėdynės sukurtos, pagamintos irgi paties meistro. Dirbtinę odą pirko turguose, o siuvimo įgūdžiai, kai siūdavo futliarus kanklėms, pravertė ir kuriant velomobilių sėdynes.

Šiose transporto priemonėse yra viskas, kad pramogavimas būtų patogus ir teiktų malonumą. „Važiuodamas nevargini nugaros, nes sėdynė priglunda prie kūno. Vienais gali važiuoti beveik be rankų, valdyti kojomis. Gali žvalgytis aplinkui. Tiek susiruošus į parduotuvę, tiek į žygį, praverčia krepšys daiktams, pritvirtintas už sėdynės. O dėl saugumo yra ir atšvaitai, ir garsinis signalas“, – privalumus vardijo Zigmas. Šia transporto priemone su žmona yra važinėjęs ir po Liepoją. Žinoma, tada velomobilius į Latviją nusivežė minivenu. O dviejų dienų ilgiausią 170 kilometrų maršrutą numynė Lietuvoje.

• Šiuolaikiniuose velomobiliuose kartais įtaisomi elektriniai įrengimai sumažina kojų apkrovą. Ši sistema naudojama važiuojant įkalnėje.
• Pasaulyje velomobilius bei gulimuosius dviračius gamina daug mažiau gamintojų, negu įprastus dviračius. Velomobiliai labiausiai yra paplitę Nyderlanduose, Vokietijoje, Danijoje.
• Net ir nesudėtingų konstrukcijų gulimi dviračiai yra brangesni už įprastus. Nemažai velomobilių yra gaminami mėgėjų.

Ne tokia įprasta kaip dviratis transporto priemonė dažnai ir dabar atkreipia smalsuolių žvilgsnius. Sako, kad kartais žmonės taip užsižiopso, jog patys važiuodami dviračiais nugriūva. „Pasitaiko, kad užkalbina, o kartą kelte vienas rusas išprašė, kad parduočiau. Iš portugališko dviračio buvau padaręs anūkei, o pirko 93 metų seneliui, kuris dar važinėjo dviračiu. Daugiau nei 600 litų neturėjo, tad pigiai pardaviau. Dar vieną pažįstamam pardaviau už eurus“, – prisiminė velomobilių meistras, dabar jau nebekuriantis naujų, nes pomėgis tol esąs įdomus, kol tampa amatu.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Autorės nuotr.