Išminties krisliukus sudėjo į knygelę
Veiviržėnų Šv. Mato evangelisto parapijoje klebonaujantis kunigas Antanas Šimkus spėjo ne tik susipažinti su parapijiečiais, įsitikinti jų maldingumu, bendruomeniškumu, bet ir pažinti jų dvasinį pasaulį. Bendraudamas su žmonėmis, jis nepraleidžia pro ausis šmaikščių posakių, originalių, gyvenimo patirtį apibendrinančių pokalbininkų frazių. Per savo dvasinės tarnystės metus kunigas sukaupė nemenką šių deimančiukų kraitį. Taigi juos sudėjo į savadarbę knygelę „Gyvenimo išminties krisliukai“, kad paprastų žmonių išmintimi galėtų pasidžiaugti ir kiti.
Klebonas A. Šimkus prisipažino, kad daugiausia galimybių pažinti parapijiečius juos lankant namuose – kalėdojant. Kodėl sumanė sudėti originalias jų mintis į knygelę „Gyvenimo išminties krisliukai“?
„Mes, klebonai, savo vyskupų ganytojų paskirti parapijose darbuotis su žmonėmis jų sielų gerovei. Laikui bėgant susipažįstame, iš arčiau pamatome parapijiečių dvasinį ir žemiškąjį gyvenimą. Lankantis prieš Kalėdas šeimose, žmonės dar labiau atsiveria. Žodis po žodžio užsimezga gyvas pokalbis, ir pasijunti tarsi šeimos nariu“, – pasakojo veiviržėniškis kunigas, šioje parapijoje klebonaujantis šeštus metus.
Jis džiaugėsi susitikimais su parapijiečiais jų namuose, kad žmonės mielai sutinka ir priima. Kunigas patikino, kad jam įdomu bendrauti ir su jaunuoliu, tik pradėjusiu savo gyvenimo universitetus, ir su žilagalviu, seniai turinčiu „magistro“ ar „habilituoto daktaro“ diplomą.
„Šnekučiuojantis pažirę kalbos „perliukai“ praskaidrina kasdienybę, suteikia gražaus polėkio siekiams ir darbams“, – kalbėjo kun. A. Šimkus.
Taigi norėdamas šiuo dvasiniu turtu pasidalinti su kitais, dialogų nuotrupas, kalbos puošmenas jis sudėjo į knygelę „Gyvenimo išminties krisliukai“. Malonu paimti į rankas estetiškai iliustruotą savadarbį leidinėlį. Gal jame perskaitytos mintys ką nors primins, gal įkvėps ateities darbams. Beje, veiviržėniškiai šią knygelę gali rasti Veiviržėnų bibliotekoje.
Ištraukos iš klebono A. Šimkaus knygelės puslapių
- Viena močiutė mums besilankant užprašo šv. Mišias už mirusiuosius, mini daug jų vardų ir atsidūsta: „Atrodo, visus aplankiau.“ (Suprask, paminėjo artimuosius).
- Didelio ūkio šeimininkės klausiu: „Koks žąsies amžius?“ O ji atsako: „Iki šventų Kalėdų.“
- Valgom pietus. Paragavus aštrių krienų ištryško ašaros. „Tai ko pravirkot?“ – smalsauja šeimininkė. „Žinot, tie krienai tokie mieli, kad net ašarą išspaudė.“
- Perdažėme šventoriuje esančias penkias statulas. Parapijiečiai džiaugiasi: „Mūsų bažnyčios šventoriuje skulptūros apsirengė naujais drabužiais.“
- „Mūsų kaimynas turi tokį traktorių, kad vien juo apsisukti reikia turėti hektarą žemės“, – paaiškina parapijietis.
- Užėję į vienus namus pasiteiravome: „O kur šašlykai?“ „Būtų gerai, tik bėda, kad jie dar po kūtę bėgioja.“
- Lapkričio pabaigoje sutiktas parapijietis klausia, kada mes kalėdosime Sodų gatvėje. „Kai pražys sodai“, – pažadu. Sausio vidury beldžiuosi – neįsileidžia: „Juk žadėjot ateiti sodams žydint.“ „Aš čia niekuo dėtas – tai įsismarkavęs vėjas mus į jūsų namą įpūtė.“
- Guvus žmogelis linksmai ir gana ilgai kalba apie šį bei tą, po to pastebi: „Žinote, mano liežuvis šuniui žadėtas, o man įdėtas.“
- Pavardė – Niedvaras. Aš noriu ją užsirašyti, bet mane pertraukia: „Rašykit prie mano pavardės jau kitą.“ „Kaip tai?“ „Matot, gyvenau bute, buvo ankšta, o atgavome tėvų namus – atsirado dvaras. Dabar žemaitiškai pasakysiu: „Y dvaras“. Tad tokia mano pavardė.“
- Ilgai šnekučiuojamės prieblandoje. Pagaliau šeimininkas susizgrimba: „Ar netamsu mūsų namuose?“ „Ne, nereikia šviesos, juk visas jūsų kaimas toks šviesus“, – įsiteikdamas pagiriu. „Taip, taip, esame seni, pražilę, todėl ir šviečiame.“
- Kalėdodamas užsirašau duomenis apie šeimininkus. Pamačiusi močiutė paprašo: „Tamsta, rašyk, kad man ne 80 metų, bet 18 ir labai daug mėnesių…“
