Lankupiškių literatūrinis tiltas garsiosios kraštietės pažinimui
Lankupių bendruomenė susibūrusi į tradicinę šventę „Tiltas į namus“ sutelkė ne tik vietinių žmonių bendrystę, bet ir įkvėpė kūrybišką požiūrį į kraštietės, Mažosios Lietuvos metraštininkės Ievos Simonaitytės asmenybės, kūrybos palikimą.
Kartu su Gargždų kultūros centro šokių ir dainų ansamblio „Minija“ vokaline grupe sugiedoję Lankupių kaimo himną šventės dalyviai užgniaužę kvapą klausėsi renginio vedėjos Dianos Ciparienės įtaigiai skaitomos Editos Barauskienės naujausios knygos „Kovingoji Ėvė“ ištraukos. Tai iš tiesų kūrybinis tiltas, nes 2022-ieji paskelbti Ievos Simonaitytės metais.
Bendruomenės pirmininko Dariaus Birbalo šiltai pristatyta, lankupiškių labai laukta viešnia aktorė V. Kochanskytė šventės dalyvius tiesiog sužavėjo teatrine impresija „Tikėjau. Mylėjau. Viltėjau“, dedikuotą lietuvių rašytojai Ievai Simonaitytei. 2022-ieji paskelbti Ievos Simonaitytės metais. Šios impresijos metu iš fragmentiškų biografinių duomenų ir grožinių kūrinių sintezės tiesiog publikos akyse gimė gyvybe pulsuojantis, emociškas rašytojos I. Simonaitytės portretas. Nelengvas gyvenimas, lydimas ligos skausmų, nelengvas ir kūrybinis kelias suformavo ir sudėtingą charakterį, kurį glūdino didžiulis atsidavimas savo kraštui ir galbūt dešimtmečiais trukusi slėpininga meilės istorija. Mažosios Lietuvos metraštininkės paveikslas meistriškai ir subtiliai atskleistas interpretuojant romano „Vilius Karalius“ ir apysakos „Pikčiurnienė“ fragmentus, gyvenimo faktus, prisiminimus, legendas.
Kauno dramos teatro aktorė, skaitovė, UNICEF Geros valios ambasadorė, lietuviškojo žodžio puoselėtoja ir skleidėja, Klaipėdos universiteto docentė V. Kochanskytė sukūrė tokią atmosferą, kurią galima apibūdinti tarsi literatūrinio salono susibūrimą. Savo įžvalgomis apie santykį su Ievos Simonaitytės kūryba bei asmenybe pasidalijo ir renginio svečiai: rajono Savivaldybės vicemerė Violeta Riaukienė, Administracijos direktoriaus pavaduotojas Vytautas Butkus, o puikiomis „Minijos“ dainomis įprasmintą vakarą dar sušildė ir Mažosios Lietuvos tradicijomis paruoštas bendrystės stalas: pagal lietuvininkų receptą keptas pyragas ir, žinoma, garsioji kafija.
Lankupių kaimo ūkininkų Stubrų giminė yra susijusi su rašytojos Ievos Simonaitytės biografija. Rašytojos motina, Ėtmė Simonaitytė, dirbo pas šiuos ūkininkus samdine. Iki mūsų dienų ūkininkų Stubrų sodyba neišliko. Ūkininkų vyriausiam sūnui Jurgiui Ėtmė krito į akį. Netrukus ji pasijuto nėščia, tačiau darbšti, bet vargana mergina negalėjo tikėtis tapti stambaus ūkininko žmona. Prieš Kalėdas šiaip taip atgavusi savo uždarbį Ėtmė sugrįžo į Vangaus, kur jos, jau „su pilvu“, niekas nelaukė išskėstomis rankomis. Iš Jurgio buvo atimta teisė paveldėti tėvų ūkį. Iš pradžių savo dukros „benkartės“ nepripažino, o dar vienai dukrai, gimusiai santuokoje su Ilze Kiliūte, nežinia, kodėl irgi davė Ėvės vardą. Vėliau Jurgis pamažu pradėjo bendrauti su atstumtąja dukra, padėjo jai persikraustyti į Klaipėdą, matė jos gebėjimus kūrybai.
I. Simonaitytės tėvas Jurgis Stubra, susirgęs plaučių uždegimu, mirė 1938 m. Palaidotas Žiaukų kapuose. Ieva pasirūpino, kad tėvo kapas būtų prižiūrimas, davė giminaičiams pinigų antkapiui su užrašu, kuris skelbė, kad čia ilsisi Jurgis Stubra.
Reda MILVYDIENĖ
Autoriaus nuotr.
