Su viltimi prisikelti
Šią vasarą džiugų įvykį išgyveno Šalpėnų bendruomenė. Vainotiškės kaimo ūkininko šeimoje – krikštynos. Auginusi sūnų ir dukrą, po keliolikos metų susilaukė trečios atžalos – sūnaus. Džiaugsmas ne tik tėvams – krikštynos ilgam užėmė kaimynų mintis. Jie dalijosi šia gera žinia su kaime apsilankiusiais žmonėmis.
Kasmet ne vienoje šalpėniškio šeimoje būna šių švenčių, bet šiemet sulaukta tik dviejų naujagimių. Bet sulaukta. Juk ne kiekviename kaime išgirsi apie gimimą – dažniausiai graudinamasi dėl išėjusiųjų anapilin. Antai Brožių kaime jau 6 metai nė vieno naujagimio.
Senstantis, tuštėjantis kaimas. Niekas nesuskaičiavo, kiek rajono gyventojų prarasta dėl emigracijos. O ką čia veikti, jeigu net dideliuose miestuose sunku gauti darbą. Vyresnės kartos žmonės nuogąstauja: kas bus po 10–20 metų? Jeigu sugrįš emigrantai, viskas tvarkoje. O jeigu negrįš? Statysime paminklus išnykusiam kaimui. Sklando kalbos apie tyrimus, kurie, neva, rodo, kad 2020 m. Lietuvos kaime laukia gili demografinė duobė.
Rajono Savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus duomenimis, prieš 20 metų Klaipėdos rajone gimė 663 naujagimiai, amžinybėn išėjo 551 gyventojas. Pernai sulaukta 519 naujagimių, o mirė 554 žmonės. Šiemet per 8 mėnesius užregistruota 418 gimusiųjų ir 404 mirusieji. Bet neskubėkite džiaugtis, neva, pagerėjusia demografine situacija: iš šių naujagimių 90 – emigrantų atžalėlės. Atšilus orams, tėveliai iš airijų, anglijų ir kitų pasviečių suskubo į gimtinę, kur deklaravę gyvenamąją vietą, įregistruoti savo vaikelių, paimti dokumentus ir vienkartinę išmoką. Apsisukę vėl iškeliavo ta pačia kryptimi. Taigi gimimų daugiau tik popieriuje – demografiniai reikalai mūsų rajone nė kiek negerėja: atimkite 90 naujagimių iš gimusiųjų skaičiaus…
Graudžiausia situacija kaime: be jaunimo, vaikų jam gresia lėta mirtis.
Ir šiemet susigriebta gaivinti kaimą, stiprinant šeimos ūkius: Europos Sąjunga ėmė deklaruoti jiems dėmesį. Bet ar nepavėluotai? Juk ūkininkauti gali tik stiprūs žmonės, o kaime beliko senyvi pensininkai, našlės ir tie, kurie drebančiomis rankomis kilnoja stikliuką.
Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja 2014-uosius paskelbė Tarptautiniais šeimos ūkininkavimo metais. Šį rugsėjį Vilniuje susirinkę Europos Sąjungos šalių žemės ūkio ministrai bei Europos Komisijos ir Parlamento atstovai diskutavo, kokie šeimos ūkiai svarbūs šalies ekonomikoje bei socialiniame gyvenime. Bet kaip seksis juos gaivinti realybėje? Juk ne paslaptis, jog daugelyje ES valstybių mažėja šeimos ūkių dėl konkurencingumo bei kitų priežasčių, nors jie remiami.
Lietuvoje, sako, yra apie 100 tūkst. šeimos ūkių. O kiek rajone – niekas nesuskaičiavo. Be to, nelabai aišku, kas gi tas šeimos ūkis. Pasak rajono Savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjo V. Letuko, tai ūkis, kuriame visus darbus nudirba šeimos nariai ir iš savo veiklos užsidirba pragyvenimui. Europos Sąjungos šeimos ūkiai vidutiniškai valdo 21 ha.
Klaipėdos rajone 860 ūkininkų dirba iki 1 ha, 1 325 – nuo 1 ha iki 3 ha, 120 – nuo 20 ha.
Kurie iš jų šeimos ūkiai? Ūkininkauja daugiausia vyresnio amžiaus žmonės. Atsisakančiųjų šios veiklos daugiau nei norinčiųjų dirbti žemę. Tik kai kurie ūkininkai turi savo ūkių paveldėtojus. O Europos Sąjungos žemės ūkio ir kaimo plėtros komisarui, kilusiam iš Rumunijos, atrodo, kad žemdirbio profesija – ateities profesija. Gal dėlto, kad neformalaus susitikimo Vilniuje metu Europos Komisijos ir Parlamento delegacija buvo nuvežta į ekologinį ūkį, kuriame 3 šeimos – tėvų ir 2 sūnų bendrai valdo apie 900 ha. Jis modernus, konkurencingas, nes šeimininkai pasinaudojo visa įmanoma europine parama. Ar tokius šeimos ūkius žadama remti?
Nuo šiol politikai ir valdininkai kiekviena pasitaikiusia proga minės šeimos ūkių svarbą. O mes gyvensime viltimi, jog kaimas kada nors prisikels.
