Gargždų krašto muziejuje – paslaptingi pelkių peizažai
Iki birželio 27 d. veiksiančioje parodoje eksponuojamas Renatos Kilinskaitės fotografijų ciklas iš septynerius metus trukusių kelionių po Lietuvos, Latvijos ir Estijos pelkes. Nuotraukose įamžinti išskirtiniai gamtovaizdžiai, apgaubti paryčio rūku ir besisklaidančia nakties tamsa, nukelia į mistišką erdvę, kur susitinkame su senųjų sakmių ir pasakų būtybėmis.
Mitologiniai siužetai
Pelkės – neatskiriama mūsų gamtinio peizažo dalis, su jomis siejamas misticizmas giliai įsirėžęs Šiaurės Europos tautų mitologijoje. Jos vilioja ir baugina, o prietema, rūku apsiblaususios pelkės įgyja ypatingą mistišką galią. Būtent tokie parodoje eksponuojami siurrealistiniai vaizdai nukels į greta mūsų egzistuojantį visiškai kitokį – dvasių ir nepažabojamų chaoso jėgų pasaulį, kur peržengiamos tvarkingo ir racionalaus kasdienio pažinimo ribos.
Pelkė dažnai siejama su anapusybe ir mums nepažinių mistinių jėgų pasauliu. Tautosakoje pelkės vaizduojamos kaip velnių, laumių ir kitų mitinių būtybių buveinės – vos sutemus čia ima dėtis keisčiausi dalykai, paklaidinami ar į beprotiškus nuotykius įtraukiami pro šalį vykstantys keliautojai, jose atsiveria tiltas į anapusinį pasaulį.
Įdomu tai, kad ikikrikščioniškoje lietuvių kultūroje pelkės neigiamo įvaizdžio neturėjo – atvirkščiai – jos vaizduojamos kaip mus globojančios ir nuo priešų sergstinčios klampynės, kur būriais skandinami šalį puldinėjantys priešai. Bet kokiu atveju, jų svarba tarp pelkynų gyvenančioms tautoms akivaizdi – ji išryškėja visuose senuosiuose mituose ir padavimuose.
Nekasdienių peizažų paieškos
Turbūt dažniausiai užduodamas klausimas nepabūgusiems pelkių keliautojams – ar nebaisu prasmegti kokiame akivare? Laukinė gamta gali būti ne tik žavi, bet ir negailestinga. Dėl to su ja reikia elgtis itin atsargiai ir pagarbiai.
Pirmoji pažintis su pelkėmis buvo gana netikėta ir užburianti – matyt, pelkių magija tikrai egzistuoja.
Ištyrinėjus populiariausias Lietuvos turistines vietoves, ėmė traukti mažiau žinomos, sunkiau pasiekiamos vietos, galinčios suteikti netikėtos ir unikalios patirties, atveriančios kitokius, neįprastus lietuviškus peizažus. Žengti ant liūliuojančių aukštapelkių ir klaidžioti samanų labirintais tarp juoduojančių akivarų iš pradžių tikrai nebuvo drąsu…
Pirma rimtesnė pažintis su aukštapelkėmis įvyko kartu su gamtininkais lankant Kamanų rezervatą. Patyręs rezervato gidas, po pelkes klampojantis jau daugelį metų, įkvėpė drąsos žengti pirmuosius savarankiškus žingsnius kiminų paviršiumi. Pirmasis įspūdis buvo panašus į pasivaikščiojimą kamuoliniais debesimis, o aplink telkšantis minkštas dumblas, atrodė, tik ir kėsinasi „praryti“. Neatsargiai pastačius koją, jau tenka vaduotis iš piktų Pelkinio gniaužtų. Pelkių senis visada išsirenka savo „favoritus“, kuriuos negailestingai murkdo, o tuo tarpu kiti grįžta net nesušlapę kojų. Nenuostabu, kad tautosakoje tiek mitų susijusių su pelkėmis.
Visgi kvapą gniaužiantis pelkių grožis vertas kiekvieno permirkusio bato, kiekvienos dumblinos kojinės ir kiekvieno ypatingų pastangų reikalaujančio žingsnio. Po pirmojo paklampojimo po laukinę pelkę kilo milžiniškas noras pamatyti, kaip šis neįprastas gamtinis peizažas atrodo mėnesienos šviesoje ar paryčiais, kylant rūkui, auksinį rudenį ar atšiaurią žiemą. Tai paskatino individualiems žygiams, aplankant dar ne vieną lietuvišką ar kaimyninę pelkę, bandant užfiksuoti šios neįprastos vietos įvairialypį grožį.
Ekologinė reikšmė
Kadaise pelkynai buvo neatskiriama mūsų kraštovaizdžio dalis. XIX a. suintensyvėjus žemdirbystei ir pradėjus masiškai melioruoti ekonominės naudos nenešančias šlapynes bei pramonės tikslams kasti durpes, jie ėmė sparčiai nykti. Iki sovietmečio pabaigos buvo paveikta apie pusė Lietuvos teritorijoje esančių pelkių, o ir likusios dėl žmogaus įsikišimo į natūralius gamtos procesus ir dabar sparčiai senka. Tai atnešė negrįžtamą žalą mūsų gamtai. Didelį paviršiaus plotą dengiančios pelkės prilyginamos Žemės kepenims, kurios išvalo gyvąjį organizmą nuo taršos. Jas naikinant gamta Žemė nebesugeba apsivalyti. Labai taikliai yra pasakiusi Eugenija Šimkūnaitė: „Kad ir kokią gyvenimo sritį beimtume, visur raistas ar jo dalis būdavo naudinga, žmonėms gera. Ir labai sunku suprasti, kaip, amžių amžiais raistus gerbdami, ėmėme ir išdavėme juos.“
Tik tarpukariu pradėjus kiek plačiau žvelgti į gamtos mums teikiamą naudą ir suvokus būtinybę ją saugoti, gamtosauga Lietuvoje prasidėjo būtent nuo pelkių: 1937 m. profesoriaus Tado Ivanausko dėka Žuvinte įsteigtas pirmasis rezervatas Lietuvoje, kuris ne veltui tituluojamas paukščių karalyste. Nuo 1990 m. durpynus sausinti draudžiama. Šiuo metu Lietuvoje saugoma 48 tūkst. ha pelkių, o didieji šalies rezervatai įkurti būtent pelkių apsaugai.
Rezervatuose lankytis griežtai draudžiama, o norintiems pažinti šį trapų laukinės gamtos grožį, įrengti pažintiniai takai Aukštumalos, Mūšos tyrelyje, Germanto kraštovaizdžio draustinyje, Varnikuose prie Trakų, Dzūkijos nacionaliniame parke, Kamanų rezervate. Dar daugiau didelių pelkių ir pažintinių takų turi įsirengę mūsų kaimynai latviai ir estai.
Fotografijų parodos parengimą finansavo Lietuvos kultūros taryba.
