Kaip tyloje skamba garsas? Ar tyla tolygu prabanga?
„Galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla garse, ką apie tylą žinome mes?“ – atlikėjo A. Mamontovo daina „Kitoks pasaulis“ galėtų tapti atsisveikinimo su fejerverkais himnu. Tyla tampa prabanga, gyvename nuolatiniame triukšme ir lėkime, nesustodami ir nebepamatydami pačių paprasčiausių kasdienos dalykų, kurie gyvenimui suteikia įvairovės, spalvų ar net prasmę. Turbūt fejerverkus per įvairias šventes pamėgome taip labai todėl, kad su jais tarsi iššauname visą mumyse susikaupusią negatyvią energiją, o trumpai visomis spalvomis sužibusios pirotechnikos ugnelės – tarsi mūsų slaptos viltys, kad bus geriau. Bet ar būna?
Šaltos vienatvės gniaužtuose
Paskutinė metų diena iš visų metų išsiskyrė savo grožiu ir ramybe. Tegul trumpa, bet graži, žiemiška diena skubino prie stalų pasitikti Naujųjų.
Važiavau per tėviškės kaimo girias į namus mieste, tiksliau nemažo miesto dydžio kaime – Ginduliuose. Viena per vakaro tylą ir šaltą ramybę, pro apsnigtas pakelės egles, apšerkšnijusius krūmus. Tai vienur tai kitur praliuoksėjo išsigandęs kiškis, kelią perskrodė stirna – tikra naujametinės nakties idilė, kurią dar gali atrasti tik atokiuose kaimuose.
„Pravažiuodama palikau pakelėje pieno, dar šio to“, – paskambinau kaimo gale gyvenančiai moteriai. – Paimkite, kad nesušaltų.“ Ji padėkojo ir į klausimą, ar Naujuosius pasitiks namie, liūdnai atitarė: „Vienos su mamyte ir vaiku. Niekam mūsų nereikia.“
Jų gyvenimai sukasi pakelėje stovinčioje ir remonto prašančioje nuomojamoje troboje, vanduo – iš šulinio, malkos – iš kur gavo, nes savo miško neturi. Laiko keletą vištų, triušių, šunelį ir katiną – va ir visas gyvenimas. Moteris jau įpusėjusi šeštą dešimtį, jos mama – devintą dešimtį, neįgalus sūnus – pačiame jaunystės žydėjime. Tik tam žydėjimui puoselėti reikia suaugusiųjų globos.
Suspaudė širdį žodžiai „Niekam mūsų nereikia“. Ir dar kaip reikia – kai prasideda sezoniniai darbai, kai reikia ravėti, imti derlių, dirbti kitus sunkius darbus, moteris su mama nespėja talkininkauti. Juk kaimuose žmonių beveik nelikę, jei nori ką prie darbų pasikviesti, – tuščias reikalas.
Gal net debesis praplėšėme
Kai kažkas gyvenimo užribyje, kažkas tuo pat metu švenčia su perviršium… Naujiesiems pliekė turbūt smarkiau nei Ukrainos mūšio lauke. Oficialus Klaipėdos miesto fejerverkas paskendo aplinkinių rajonų šaudomose salvėse. Ūžė, švilpė, kaukė, rūko ir dvokė taip, kad, rodos, pragaro vartai prasivėrė. Ne tik aš, bet ir namie buvęs ligonis bei katinas laukėme, kada pagaliau baigsis tas išprotėjęs šaudymas ir tam, kam reikia, galės pagaliau pridėti galvą prie pagalvės.
Naujieji, tarsi savo fejerverkais būtume suplėšę kritulių perpildytus debesis, užvertė sniegu. Dėkui seniūnijoms ir jose dirbantiems žmonėms – visomis išgalėmis ėmėsi valyti kelius kelelius.
Vėlgi savo tėviškės kaimo sniego tuneliais važiuodama pavežiau žmogų. Be šeimos, artimųjų ir sveikatos, aštuntą dešimtį skaičiuojantis žmogus brido aplankyti kaimynių, pasižiūrėti, kaip jos ten vargsta sniegynuose. Pats, sakė, sniego nuo savo menkos trobelės stogo jau nepajėgia nusikasti, tik taką iki kelio šiaip taip prasirausė, o į šulinį – jau ne, toloka, per sunku, nėra sveikatos. Tad vandenį nešasi iš kaimyno šulinio. Tas dar turi sveikatos sniegą prasikasti.
Vienas fejerverkas, jei skaičiuosime tik pinigus, be žalos, kurią jis padaro, kainuoja nemažai pinigus. O jei tuos pinigus išleistume ne fejerverkams? Patys jų negaminame, dažniausiai atvežami iš Kinijos, rečiau iš JAV, Didžiosios Britanijos ar Indijos. Jei pagalvotume, kiek garsinės ir kitokios taršos sukelia ne tik fejerverkų šaudymas, bet ir pirotechnikos gamyba, ypač transportavimas, kiek atliekų lieka, tai fejerverkų gamybą ir masinį naudojimą seniai ir griežtai reikėjo baigti.
Visą vėlyvą rudenį mūsų sode sukiojosi būrys žiemojančių sparnuočių – zylutės, karklažvirbliai, liepsnelės, juodieji strazdai, žaliukės, šarkos ir net kėkštai apsilankydavo.
Po Naujųjų fejerverkinių šaudynių paukšteliai kažkur dingo. Atskrenda viena zylutė bei triukšmo nepabūgęs genys skina kalninių pušų kankorėžius ir čia pat aižo, įspraudęs tarp šilkmedžio šakelių. Kur pasidėjo kiti paukšteliai, nesumojame. Laukiame, gal sugrįš, gal pamirš tą naktį patirtą išgąstį. Liūdna be jų.
Trumpas grožis – kalnai šiukšlių
Neneigsiu, fejerverkai gražu, kažkada patys keletą šaudėme, kol vieną kartą apsidairę neberadome savo ištikimo senuko kiemsargio. Tėtė aptiko šunelį daržinėje įsmukusį į šiaudų krūvą, tik uodega kyšojo, tiek baimės ir išgąsčio gyvūnėliui įvarė ta mūsų paika linksmybė. Nuo to laiko jokių fejerverkų mūsų šeimos šventėse nebeliko. Ir jų nepasigedome.
Kiekvienais metais Europoje nuo fejerverkų, tarp jų ir savadarbių, žūsta ar būna sužeista nemažai žmonių. Taip trumpa minutė laimės virsta į baisią nelaimę, pakeičiančią visą likusį gyvenimą.
Po trumpų džiaugsmo akimirkų iššovus fejerverką, lieka ir kalnai perdirbimui nelabai tinkamų atliekų, kurios pasklinda aplinkoje, patenka į vandens telkinius, upes, o jomis nukeliauja į jūras ar vandenynus.
Pavyzdžiui, Vokietijoje Bonos ir Tiubingeno universitetai keletą metų tyrė pro Kelno miestą tekančios Reino upės vandens būklę. Tyrimo metu paaiškėjo, kad kasmet pro Kelną Reinu praplaukia iki 4 700 tonų įvairių šiukšlių. Savanorių padedami mokslininkai suskaičiavo, kad kasdien į upę patenka apie 53 000 vienetų įvairių šiukšlių, kurių didelė dalis su srove nuplaukia į jūrą. Tyrėjus nustebino faktas, kad apie 10 procentų surinktų šiukšlių nuo 2022 m. lapkričio iki 2023 m. lapkričio sudarė pirotechnikos likučiai.
O kiek tų likučių pasklinda ir lieka mūsų artimoje aplinkoje, kol kas niekas nesiima skaičiuoti ar apie tai galvoti. Tiesa, kai kurios šalys, kaip Nyderlandų Karalystė, nuo kitų metų fejerverkų nebešaudys. Ši žinia įsiūbavo Naujuosius pasitinkančios minios emocijas iki agresyvaus susidūrimo su policija Amsterdame, čia užsiliepsnojo 19 a. bažnyčia, nuo fejerverkų šioje šalyje žuvo du žmonės. Vokietijoje savadarbė pirotechnika taip pat pasiglemžė dviejų jaunuolių gyvybes, keletas buvo sužeista.
Nors įvairios šalys turi skirtingas taisykles, nuo kada galima prekiauti fejerverkais (pavyzdžiui, Vokietijoje tokių prekių galima įsigyti tik prieš pat Naujuosius iš kontroliuojamų platintojų), mūsuose pirotechnikos prekės pasirodo jau gerokai prieš Kalėdas. Su viliojančiu užrašu „50 proc. nuolaida“ – tik pirkite ir pleškinkite. Ir pleškiname, reikia ar ne – vestuvių, varduvių, krikštynų ir kitokių švenčių proga, tarsi pabrėždami savo išskirtinį statusą visuomenėje – matote, juk išgalime įpirkti. Ne išgalėjimu įsigyti reiktų didžiuotis, bet prisiminti, kad anksčiau lietuviai tokios tradicijos ir neturėjo, Naujųjų proga fejerverkus smagiai pyškindavo tik Maskvoje.
Tiesa, anksčiau Kalėdoms ar Velykoms ant stalų nedėdavome ir sušių, ir niekaip neatsivalgomos baltos mišrainės su majonezu, kurią Vakarų Europos šalys nevadina kitaip, kaip „rusiškos salotos“…
Pažangios idėjos dar retos
Trys iš penkių Lietuvos didmiesčių 2026-uosius pasitiko be centralizuotai šaudomų fejerverkų. Pirotechninės priemonės šventinę naktį buvo naudojamos tik Klaipėdoje ir Kaune. Abiejų miestų pasismaginimas biudžetui iš viso kainavo 10 000 eurų.
Džiugu, kad kai kurie šalies miestai, tarp jų ir sostinė, ne pirmus metus pirotechnikos efektus pakeitė spalvingomis vaizdo projekcijų instaliacijomis. Deja, pajūryje šios pažangios idėjos kol kas lieka tik idėjomis.
Ar tikrai kelios minutės grožio to vertos? Jei vien Ginduliuose (o jei paimtume visos Lietuvos mastu?) vietoje paleistų fejerverkų mūsų pinigai būtų skirti vienokiai ar kitokiai labdarai – tarkime, kokiam šventinių skanumynų krepšeliui, kuris nukeliautų į kokį tolimą kaimą pas tuos, kurių „niekam nereikia“, gal tie pinigai, iššauti į orą, verčiau būtų panaudoti seneliams takus nukasti, tai būtų tikras šventinis stebuklas. Ar tada nešaudytų fejerverkai, bet širdyse, padarius gerą darbą? O ar ne verčiau buvo į orą iššautus pinigus paaukoti už mūsų visų laisvę kovojantiems ukrainiečiams, vaikų ar senelių, gyvūnų globos namams ar pan.? Galimybių daug, tik noro neliko. Belieka tikėtis, kad jis atsiras artėjant kitoms šventėms.
