Centralizmas, decentralizacija ir žmogaus balsas
Vieną rytą vyro mestelėta frazė apie centralizmą ir dėsnius paskatino mane susimąstyti, kaip iš tiesų veikia mūsų savivalda.
Žmonių pasaulis dažnai primena skruzdėlyną ar dūzgiantį bityną – viskas atrodo taip darniai, kai kiekvienas žino savo vietą. Bet žmonių gyvenime viskas ne taip paprasta. Mes mėgstame tvarkytis patys, keisti, tobulinti. Tik kartais nežinome, kiek iš tiesų turime galios?
Centralizmo dėsnis sako, kad valdžia ir sprendimai sutelkti centre, o žemesnės grandys tik vykdo nurodymus. Lietuvoje teoriškai turėtų būti kitaip – decentralizacija, kai sprendimai artinami prie žmonių. Tačiau kai kur tas „centras“ vis tiek tvirtai laiko vadžias rankose.
Savivaldybės sprendžia daug vietinių klausimų – biudžetą, kultūrą, infrastruktūrą. Seniūnijos ir seniūnaitijos dažniau vykdo nei sprendžia, bet gali teikti pasiūlymus ar inicijuoti projektus. Seniūnaitija – mažiausias vienetas, arčiausiai žmogaus. Seniūnaitis neturi tikros valdžios – jis tarsi tiltas tarp žmonių ir valdžios. O tiltas, kaip žinom, gali būti tvirtas arba braškantis.
Kaip turėtų būti:
- gyventojai gali teikti idėjas, prašymus, siūlymus – seniūnaičiui, bendruomenės pirmininkui ar tiesiogiai seniūnui,
- seniūnaitis juos apibendrina ir perduoda seniūnijai ar seniūnaičių sueigai,
- seniūnija sprendžia, ar tai įgyvendinama – pagal biudžetą, planus, galimybes,
- savivaldybė – ar verta įtraukti į programas ar projektus.
Formaliai viskas tvarkinga: gyventojai → seniūnaitis → seniūnas → savivaldybė.
Tačiau praktiškai dažnai reikia nueiti visus „kryžiaus kelius“, kad tave išgirstų. Taip buvo ir mūsų kaime – dėl viešojo apšvietimo.
Ir kol nepasibeldi garsiau, niekas nepajuda. Gyventojo balsas pranyksta seniūnaitijoje, seniūnijoje, pačioje Savivaldybėje. Jei seniūnaitė perdavė mano prašymą seniūnijai, o ši – Savivaldybei, tai lyg ir turėjau gauti atsakymą iš kažkurios jų. Deja, laiškai ir atsiprašymas atėjo tik tada, kai pasibeldi garsiau ir aukščiau.
Dabar šviesa yra. Bet šviesa juk turėtų būti ne tik gatvėje, bet ir savivaldos institucijose dirbančių širdyse, kurie rūpinasi ir tarnauja žmonėms.
Visi galime teikti pasiūlymus tiesiogiai, bet kai tai daro seniūnaitis – balsas skamba stipriau, nes laikomas bendruomenės atstovo balsu.
Tik klausimas – ar jis iš tiesų atspindi visų žmonių nuomonę, ar tik kelių žmonių sprendimą?
Ir kiek vertės turi žmogaus balsas, jei jis nepatogus, jei jis iš kitos pusės? Ar toks balsas girdimas, ar tik tyliai apeinamas?
O kaip jūsų gyvenamosiose vietovėse? Ar girdisi visi balsai, ar tik tie, kurie patogiai pritampa prie bendro choro?
