Leiskim sau prabangą greit nesenti

„Leiskim sau prabangą greit nesenti“, – taip buvo pavadintas susitikimas su daktaru Jokūbu Fišu, bet, manau, būtų puikiai tikęs ir visai Palangoje vykusiai „Senjorų savaitei“. Visą savaitę ne vienas tūkstantis vyresnio amžiaus žmonių plūdo į Palangą, kad susitiktų, pabendrautų, lankytųsi susitikimuose, koncertuose, ekskursijose. Programa pasiūlyta gausi, užimanti visą dieną ir nusitęsianti į naktį. Prasidėjusi joga, mankšta baseine ar pėsčiųjų žygiu, baigdavosi vėlų vakarą šokiais „Močiučių restorane“. Kaip nusistebėjo gatvėje sutiktas jaunuolis: „Senukai davė garo.“
Daugiausia dėmesio programoje buvo skirta fizinei ir emocinei sveikatai. Mitybos naujienas pristatė ne tik Beata Nikolson, bet ir pačios „Maximos“ atstovai. Vien į susitikimą su minėtu daktaru J. Fišu abi susitikimų dienas driekėsi ilgiausia eilė ir tai ne visi norintys pateko. Pokalbiams apie sveikatą kvietė vaistinių atstovai, pradžiugindami ne tik praktiniais patarimais, bet ir mielomis dovanėlėmis. Prieš renginius buvo prekiaujama retesnėmis knygomis, bilietai į koncertus žavėjo simbolinėmis kainomis (todėl jų tuoj ir neliko), o senieji kino filmai (kaip ir visi kiti renginiai) apskritai rodyti nemokamai. Štai Švėkšnoje kurtas 1964-ųjų metų filmas „Marš marš tra-ta-ta“ iš pirmo žvilgsnio atrodytų lėkšta komedija, bet atskiros scenos suvaidintos puikiai ir temų aktualumas atkeliavęs iki mūsų dienų: kyšininkavimas, apsimestinis patriotizmas, garsus tuščias bauginimas. Rodyti ir „Velnio nuotaka“, „Jausmai“, „Suaugusių žmonių žaidimai“, ir šių dienų kontraversiškasis „Poetas“.
Pagrindinės susitikimų erdvės – Kurhauzas, Gintaro muziejus, Koncertų salė, Jono Šliūpo muziejus – nuolat buvo užpildytos. Nepatekus į norimą, jokia bėda, tuo pačiu metu vykdavo ne vienas, o keli renginiai. Nepatekai į susitikimą, gali rinktis ekskursiją po senąją Palangą ar Palangos kurorto muziejaus renginį, Šachmatų turnyrą, Protų mankštą su Robertu Petrausku ar tiesiog senjorų pabendravimą prie arbatos puodelio. Pilna Koncertų salė pasitiko Editą Mildažytę ir Saulių Pilinkų. Lyg ir nieko tokio stulbinančio jie nepasakė, bet sklandus dialogas apie ilgaamžystės sulaukusius žmones, nuspalvintas humoru ir pavyzdžiais iš susitikimų, tiesiog prikaustė salę. Viso susitikimo moto labai aiškus – neuždarykite durų gyvenimo džiaugsmui. Jeigu nepavyksta semti glėbiu, semkite sauja. Žinoma, buvo ir linksmų patarimų, pvz., kur vyresniame amžiuje susirasti vyrą. Lietuvoje – beviltiška, Europos situacija irgi neguodžia, jeigu Azijos šalių džentelmenai dėl savo specifinės išvaizdos netraukia, vykite į Ameriką. Ten bet kokio amžiaus, bet kokios išvaizdos moteris vyrą tikrai susiras. Kelionė atsipirks su kaupu.
Eidami nuo Botanikos parko pagrindine Vytauto gatve matome nuorodą „Jono Šliūpo muziejus“. Muziejai paprastai žmones nelabai traukia. Senos istorijos, seni daiktai, o dar, žiūrėk, pasitaikys gidas nuoboda… Taip ir buvo prieš kokį porą dešimčių metų, tad, jeigu ne čia vyksiantis susitikimas su etnologe, tautosakininke Gražina Kadžyte, būčiau ir praėjusi pro šalį. Nustebino pokyčiai: muziejaus link eidami skaitome nuotaikingus Jono Šliūpo biografinius pasakojimus, kuriais papuošta tvorelė, erdvės šviesios, gausu aktualios medžiagos ne tik apie patį Šliūpą, bet ir to meto Palangą. „Matai, ir nežinojau, kad Šliūpas buvo pirmasis Palangos burmistras“, – kalbasi iš paskos žingsniuojančios senjorės. Muziejaus salė pilnut pilnutėlė, nes Gražinos Kadžytės paskaitos visada sutraukdavo būrius klausytojų, ir ne tik studentų. Kai ši mokslininkė kalba apie mūsų šventes, papročius, tarsi akys naujai atsiveria, taip sugebama susieti praeitį su dabartimi, jog atrodo, kad kitaip būti ir negali. Štai ar pavyktų iš karto suvokti, kodėl pasakoje tėvas mirdamas sūnui prisakė: „Niekam nesakyk „Labas rytas“, valgyk duoną tik su medumi ir kiekviename kaime kasmet pasistatyk po namą.“ Ar gebėtumėte paaiškinti, jog „Niekam nesakyk „Labas rytas“ reiškia tai, jog prie darbų turi stoti pirmas, tada visi kiti su tavim sveikinsis, valgyti tik tuomet, kai labai išalksti ir sausa duona atrodo skani, lyg medum patepta, o kasmet pasistatyti po namą – tai ne kas kita, o raginimas šalia esantį pelkėtą ar nederlingą plotą pamažu paversti dirbama žeme.
Tai tik mažas žiupsnelis prabėgusios savaitės įspūdžių. Bet patikėkite, tikrai verta išjudėti iš namų, pabūti toje ypatingoje auroje ir pajusti, kad senti – tai irgi gyventi. Gyventi prisiminimais, susitikimais, naujomis pažintimis ir džiaugsmu sužinojus kažką nauja.