Kaip buvę bedaliai naudą spaudžia
Dauguma dieną pradedame, kaip įprasta, ryto žiniomis, naujienomis, vietinėmis ir iš sostinės. Atkakliai ieškome kažko pozityvaus iš karo Ukrainoje, gal niekas šiąnakt nesugriauta, nežūta. Aišku, mažai tikėtina, bet tokia viltis visada gyva.
Nors mūsų gyvenime skaudžių aktualijų nors vežimu vežk, tačiau sensacijų besivaikančiuose žinių portaluose neretai svarbiausiomis parodomos abejotinos vertės temos: na, kad ir ta neseniai nuvilnijusi žinia apie premjerės rankinę. Mat visa regintiems internautams parūpo išsiaiškinti, kiek ji kainuoja, kas ją pagamino, kur pirko. Kaip faktą publikacijose iš pradžių teškiant įspūdingas tos rankinės sumas, tai tuo momentu savąją norisi kuo greičiau įgrūsti į tamsiausią spintos kampą. Bet sulaiko mintis – kuo čia dėta rankinė? Tiesiog kažkoks susmulkėjimas, nereikalingas aistrų kurstymas, dėmesio nuo tikrųjų problemų nukreipimas.
Kam teko skaityti Paulinos Pukytės knygą „Bedalis ir labdarys“, prisimins ne tik painias žmonių tarpusavio santykių istorijas, bet ir liūdną emigrantų dalią. Tik vėliau regime jų sėkmę, bet pradžia žavesio ar romantikos nė iš tolo neturi. Tik sunkus darbas, ilgesys ir atkaklus pinigų taupymas. O kur dar slegiantis kalbos nemokėjimas, negebėjimas susišnekėti. Šios knygos tematika artima ir šiandienos mūsų gyvenimo aktualijoms.
Štai Lietuvą užplūdus trečiųjų šalių gyventojams visuomenėje piktinamasi sugrįžusia rusų kalba. Daugiausia ūžia Vilnius, bet užtenka dieną praleisti Klaipėdoje, kad suvoktum, jog tikrai vėl rusėjame. Netgi mūsų Gargžduose, ypač parduotuvėse, jau neretai tenka išgirsti skambant rusų kalbą. Jeigu pardavėjos vyresnio amžiaus, tai dar bent supranta, ko žmogus nori. Jauni tos kalbos dažniausiai nesimokė ir apskritai ji iš mokyklų nyksta. Toks paradoksas – iš mokyklų ši kalba traukiasi, o viešumoje rusiškai kalbančiųjų daugėja. Politologai aiškinasi reiškinio esmę, visaip dėlioja priežastis, betgi ir nelabai išmanančiam nesunku suprasti – viskas iš čia, jog kai kurių darbų lietuviai tiesiog nebenori dirbti. Tad Lietuvos verslas įsiveža naujos darbo jėgos iš trečiųjų šalių.
Mūsų studentai jau nebenori minti dviračių su pilnais maisto krepšiais, valyti kavinėse stalų ir plauti indų, taip prisidurdami prie stipendijos. O gal ir tingi. Patogiausia dalies šiandieninio jaunimo poza – ant sėdmaišio, su kompiuteriu rankose, šalia – puodelis kavos ir laukiantis žvilgsnis, kada tiesiai prie durų uždarbiaujantis kitatautis jam maisto atveš. Ne kitaip elgiasi ir kai kurie mūsų transporto įmonių savininkai, kraudamiesi didžiulius, netgi milijoninius pelnus (atrodo, logistika ir lobizmas tampa neatskiriami). Jie mat „neišgali“ samdyti lietuvių vairuotojų. Lyg nesuprastume, kas čia iš tiesų slypi. Tiesiog iš savo piliečių nepavyks tiek naudos išspausti: šie moka kalbą, žino Darbo kodekso teises, galimus reikalavimus ir atlyginimų skaičiuoklę. Jų taip lengvai nebeišeis apgauti. Todėl ir matom, kaip daugėja po Gargždus vaikštinėjančių tamsaus gymio žmonių, vilkinčių treningus, netgi su tiubeteikomis ant galvų ar kitokiais savajai tautai būdingais rūbais. Jie kartoja mūsų pirmųjų emigrantų istoriją – be kalbos, be teisių, dažnai darbdavių apgaudinėjami, engiami, tačiau turintys tą patį tikslą – užsidirbti, o gal net ir įsikurti. Štai taip ėmė ir apsisuko gyvenimo ratas: anksčiau mus užsienyje engė, dabar jau mes kitus engiame.
Lietuvoje suktis mėginame visi, kiekvienas savaip, pagal savo gebėjimus ir moralės principus. To pavyzdys – prekyba. Vis labiau tampa nebeaišku, kas kiek kainuoja. Buvusią kainą prekybininkai ne visada ir pažymi, tik nurodo nuolaidą. Tada prekybos centruose skubame čiupti, neretai neįsigilinę, tai kokia ta nuolaida, nuo kokios kainos ir kiek. Oi, kaip lengva žmogų apgauti. Gal ne tyčia apgauti, o tiesiog pasinaudoti jo skubėjimu, negebėjimu įsigilinti, įpročiais. Pažinti žmogaus psichologiją mokosi ne tik telefoniniai ir kitokie sukčiai. Šito reikėtų ir mums, pirkėjams, vartotojams, mokytis, kad neišlaidautume, neprisipirktume nereikalingų dalykų, atsispirtume vilionėms.
Žmogaus prigimtyje dar tiek patiklumo, kuriuo sukčiai ir skuba pasinaudoti. Teisėsaugininkai išsiaiškino, jog veikia kažkas panašaus į savotiškus fabrikus, mokyklas, kur naudodami išmaniąsias technologijas „žulikai“ mokosi apgavystės meno. Todėl priekaištauti apgautajam, „kaip tu galėjai“, „reikėjo galvoti“, ne visada tinka. Nebent plačiausiai nuskambėjusios (ir juokingiausios) apgavystės atveju, kai astronautu prisistatęs sukčius viliojo iš moterų pinigus aiškindamas, jog niekaip negali grįžti iš kosmoso. Esą baigėsi kuras, o jam įsigyti reikią nemenkų sumų. Patiklios moterys iš viso pasaulio mielaširdingai stengėsi gelbėti į tokią baisią bėdą papuolusį „vargšą astronautą“, kuris tuo metu patogiai šildėsi kažkurioje Afrikos šalyje.
Taigi tokiame gyvenimo fone visai nesvarbu, kiek kieno rankinė kainuoja. Svarbu ją turėti, kad nereikėtų daiktų, kaip kažkada, rezginėj nešioti. O jeigu gyventume Švedijoje? Ten apskritai gėdinga apie uždarbius, daiktų kainas ir turtus kalbėti, juo labiau didžiuotis. Ten pažįstami nuo mūsų tikrai nusigręžtų. Ir ne be reikalo.
