Pažiūrėkime holistiškai
Skaitau, jog, „Vilmorus“ atliktų tyrimų duomenimis, keturi iš dešimties lietuvių jaučiasi nesaugūs, išgyvena baimės ir netikrumo jausmą. Pasirodo, žmonės bijo karo, provokacijų, augančio nusikalstamumo, gąsdinančio kainų šuolio, kiekviename žingsnyje gresiančių baudų, netgi didelių balionų jau imama bijoti. Kol jie skraidė ir barstė cigaretes apie Vilnių, tai mums, čia gyvenantiems, dar įsijungdavo lietuviškas požiūris – ne mano kiemas, ne mano avys. Betgi ėmė ir nusėdo cigarečių šmukulis visai čia pat, Pėžaičiuose. Galima sakyti, kaip ir mūsų kieme. Ir šmugelninkai turbūt vietiniai, galgi iš matymo pažįstami. Tačiau vyriausiasis karo vadas ragina nepanikuoti ir į situaciją žvelgti holistiškai.
Holistiškai tai kaip?
Ieškau atsakymo, nes kaipgi kitaip (kai nesugebama normaliai paaiškinti, tada griebiamasi skambių žodžių). Panašioj žodžių painiavoj net prezidentienė atsidūrė. Kai blaškėmės ieškodami pigesnių elektros tiekėjų, aiškinomės algoritmus, paskui buvo force majore (fors mažor), naratyvai, opcijos, juos suponavom ir įgalinom, ir t. t. Taigi be interneto, žodyno bei dirbtinio intelekto ir vėl neapsieisim. O jie aiškina taip: visi reiškiniai holistiniu požiūriu turi būti suprantami kaip visuma, o ne atskiri komponentai. Suvokimas ir vertinimas turi būti orientuotas į proto, jausmų ir aplinkos sąveiką. Imkim paprasčiau: protas sako, kad čia tiesiog kontrabanda, kad kažkas pelnosi neleistinais būdais, jausmai putoja ir verda, nes nuo to šmukulio kenčia kiti žmonės, aplinka tai žino, mato ir tyli. Tad kaip neprisiminti vaikiškos mįslės: „Kabo kabikas, tupi tupikas. Jei kabikas nekabėtų ir tupikas netupėtų.“ Įminimas paprastas – katinas ir lašiniai arba šių įvykių kontekste – atskrenda šmukulis, laukia šmugelninkas.
Stebime, kaip Vilniaus aikštėse vos ne kasdien šurmuliuoja mažiausiai uždirbantieji. Algų menkumas piktina policininkus, ugniagesius (kai ministras dainuoja, kitų pilvai maršus groja), piketavo ir vėl ketina netylėti mokytojai, kažkoks šurmulys kyla ir NŠA (Nacionalinė švietimo agentūra). Tik čia šurmulys susijęs ne tiek su apmokėjimu, kiek su mobingu ir kitais negražiais dalykais. Užtat iš tos įstaigos ir pilasi klaidos, skundai, kažkokie keisti sumanymai, kurie labiausiai piktina pavasarį. Bet kai supyksta policininkai ir ugniagesiai, visąlaik labai norisi juos palaikyti. Įsivaizduokite visuomenės gyvenimą be šių dviejų profesijų žmonių. Jų darbas ne tik sunkus, bet ir pavojingas gyvybei (Gargžduose tai kasdien primena priešgaisrinės pagalbos kieme stovinti Ugniagesio skulptūra). Tik štai kur paradoksas – niekam neteko regėti alga nepatenkinto biurokrato. Jų tiek daug ir visiems gerai. Dėlioja sau popierėlius, kurpia visokius projektus projektėlius ir vargo nemato, – piktinasi su jais susidūrę piliečiai.
Prisitaiko ir pedagogų bendruomenė, atranda neblogų nišų. Štai Klaipėdos licėjus siūlo pasinaudoti naujai įkurto korepetitorių centro paslaugomis. Čia pagrindinių dalykų – lietuvių kalbos, matematikos, anglų kalbos, gamtos mokslų – žinios gali būti stiprinamos nuo pat pirmos klasės. „Vaikas dar tik raides dėlioja, o jam jau korepetitoriaus reikia, – diskutuoja internetiniuose forumuose tėvai. – Kur taip skubama? Kuo ankstesnė vaikų segregacija, tuo daugiau nusivylimo ir neteisybės patiria jaunas žmogus. Ir be to, juk tokia pagalba ne už dyką.“ Deja, kas kaip moka, tas taip ir šoka. Žinoma, savos patirties ir vyresnė karta turi. Juk buvo laikas, kai į pirmą klasę vaikas ateidavo tik kokią knygelę pavartęs, vieną kitą raidę pažindamas, skaičiuodavo dažniausiai sau pirštus lenkdamas, o visa kita gavo mokykloje (ir ne kvailesni užaugo, – dažnas paliudytų). Dabar susidaro toks įspūdis, jog į mokyklą turi ateiti mokėdamas kaip penktokas, o išeiti protingas kaip studentas. Gal dėl to studijos tampa tiek lengvos, kad dauguma studentų nuo pirmo kurso pradeda dirbti, kada ne kada į universitetą kaip į svečius užsukdami. Žinoma, negalima suabsoliutinti, bet tokia tendencija labai ryški.
Taigi pažiūrėkime holistiškai: protas liepia mąstyti, nesileisti apgaunamam, jausmai smerkia, stebisi ir pyksta, o aplinka – rami, lyg taip ir turėtų būti. Ji tiesiog stengiasi užsupti žmogų, susilpnindama norą gyventi kitaip. Kaip anekdote, kur žmogus vis skundžiasi Dievui, kad nieko neturi, bent jau loterijoje išloštų ar ką. Neiškentęs Dievas sako: „Žmogau, tu bent loterijos bilietą pats nusipirk.“
