Šiurpnakčio grimasos senųjų tradicijų fone
Kai parduotuvėse šalia kapinių žvakių ima rikiuotis Helovyno atributai, netrunki suprasti, kodėl šventės taip žavi prekybininkus. Nesvarbu, kokios jos būtų – savos ar svetimos, kad tik naudą neštų. Bjaurių grimasų kaukės, kaukolėmis papuošti saldainių pakeliai vaikams darniai glaudžiasi prie dirbtinių gėlių ir verčia dairytis: gal jau ir kalėdinių žaisliukų eglutei pamatysim. Jeigu dar ne, tai, patikėkit, tuoj bus. Bet pirmiausia apie tai, kas stebina labiau nei prekių chaosas parduotuvėse ar svetimos šventės nusavinimas. Tai besikeičiančios mirusiųjų pagerbimo tradicijos.
Dar gyva žmonių karta, kuri ne tik prisimena, kaip anksčiau vykdavo laidotuvės, bet tų tradicijų stengiasi laikytis ir dabar. Mirusysis pašarvojamas, atsisveikinimui sukviečiama giminė, dažniausiai porą vakarų giedamos šventos giesmės, karstas nešamas į bažnyčią, aukojamos šventos mišios, palydima į kapines. Paskui devintinės, trisdešimtinės, metinės, dar ir dabar pasitaiko, jog kas mėnesį susirenkama bažnyčion pasimelsti už mirusįjį. Taip be skubos, be sumaišties, ramiai ir pagarbiai atsisveikinama su išėjusiuoju Amžinybėn. Pastaruoju metu didelę rūpesčių naštą perima laidojimo įmonės, ypač pagarbos nusipelno laidojimo paslaugas teikiančios mūsų mieste. Neretai čia dirbantiems žmonėms skiriamos artimųjų padėkos. Žinoma, visko būna ir šiame versle, tačiau norisi tikėti, kad tai ne pas mus, kad čia dirbama pagarbiai, jautriai, sąžiningai.
Vis dėlto pokyčių ir permainų vėjai neaplenkė laidotuvių tradicijų. Jau kurį laiką įprastas atsisveikinimo ceremonijas stumia naujos, patogumus ir komfortą siūlančios mados. Greitas, pakankamai uždaras atsisveikinimas, kremavimas, pelenų dėžutę į kolumbariumą ir… visi toliau į darbus, į keliones, į šventes, į kasdienybę. Apskritai, galima sakyti, laidojimo tradicijos yra ieškojimų kelyje. Kokių tik neprisižiūrime ir neprisiklausome istorijų ta tema: mirusiojo urną laiko namuose ir tik vėliau, po metų kitų nusprendžia, ką su ja daryti. Populiarėja pelenų barstymas miške, jūroje, gimtinės upėje arba juos padalija į kelias dalis ir paskirsto, ką su jais darys. Todėl nestebina ir tokios mintys balsu: „Ar eisi su kaimynu atsisveikinti?“ – „Ar į tą dėžutę pažiūrėti?“
Nors sakoma, jog mirtis visus sulygina, bet iš didelės meilės mirusiajam kartais norima palydėti kažkaip kitaip, neįprastai. Štai neseniai viena žinoma moteris atsisveikinimą su savo mama surengė kavinėje. Susirinko draugai, pasistatė urną, vaišinosi, klausėsi velionės mėgstamos muzikos, dalijosi prisiminimais. Kito žinomo poeto pelenus vežė net į Veneciją, dalį jų išbarstys ten, nes mirusysis labai mėgo šį miestą. Dar kita istorija išvis skamba makabriškai: mirusiojo urna per šventes stovėdavo ant stalo, „vykdavo“ kartu su šeima poilsiauti, „dalyvavo“ netgi dukters vestuvėse. Pagerbti mirusius artimuosius savo buvimu nieko nauja. Kartais dar ir dabar tenka matyti, kaip jaunieji vestuvių dieną lanko mirusių tėvų kapus, deda gėles, netgi nuotakos puokštę. Graži tradicija. Prie išbarstytų pelenų juk nenueisi ir žvakės miške neuždegsi. Bet kitiems gal to ir nereikia.
Nemanau, kad nuoširdūs sakantys, jog visai nesvarbu, kaip bus su jais atsisveikinama. „Na, mane tai tegul su chalatu ir šlepetėm tiesiai į krosnį ir deda kur nori“. Kai jauni šitaip kalba, galima suprasti: jaunystė – paikystė. Jiems dar ne laikas apie tai mąstyti, bet pagyvenę turėtų galvoti kitaip ir tam pabaigos momentui tvarkingai pasiruošti. Teisininkai primygtinai pataria surašyti testamentą, pareikšti paskutinę valią, nepalikti nesutvarkytų reikalų, kad giminės dėl palikimo besibylinėdami darbu neužverstų. O ir pačiuose kapuose siūloma paisyti pragmatiško požiūrio: glaustis prie savo giminės, neužimti naujų didžiulių plotų, nes, pasižvalgius po kapines, lentelių su užrašu „Neprižiūrima kapavietė“ vis daugėja. Toks sektinas pavyzdys galėtų būti užrašas ant nedidelio kuklaus paminklo senosiose kapinėse, kur parašyta, jog čia ilsisi mirusysis, jo tėvai, broliai ir žmona. Ir visiems užtenka vietos.
Pagalvojus apie senųjų tradicijų sparčią kaitą Helovynas arba Šiurpnaktis irgi prie to, reikia manyti, prisidėjo. Įsispraudęs kuo arčiau įprastinių mūsų švenčių masina ir vilioja jaunimą kvailioti, gąsdinti, šėlti, užuot susikaupus rimčiai ir šviesiems prisiminimams. Taigi, kaip sakoma, svetimas drabužis gal ir šildo, bet tikrai nepuošia.
