Ar matome žmogų skaitmeninio gyvenimo paraštėse?

Vedu mokymus, skirtus darbui su ilgą laiką nedirbančiais asmenimis. Ir pamažu prieš mano akis atsiveria kitas pasaulis – kupinas skaudulių, neteisybės, klaidų ir bandymų stotis.
Skverbiasi mintis, jog reikia pirmiausia matyti žmogų.
Ne priklausomybių turintį asmenį, ne daugiavaikę mamą, nuolat sulaukiančią replikų, esą „pašalpinė – vaikus atimt“, ne buvusį kalinį ar kitų negandų prispaustą žmogų. O tiesiog žmogų.
Matyti kitaip – be stereotipų ir etikečių. Priimant, neteisiant, išklausant, palaikant, ieškant kartu resurso, kaip kabintis iš duobės.
Šalia socialinės atskirties, manau, vis ryškiau išlenda kita – skaitmeninė atskirtis.
Norisi atkreipti dėmesį tų, kurie siekia, kad visos paslaugos būtų prieinamos tik e. sistemomis. Tų, kurie didžiuojasi, kad Lietuva – viena labiausiai pažengusių šalių taikant skaitmenines technologijas viešosiose paslaugose.
Viskas gerai, bet…
Šalia mūsų – turinčių el. bankininkystę, mobilųjį parašą, el. paštą – gyvena nemažai žmonių, nemokančių naudotis kompiuteriu, neturinčių el. pašto, bijančių sukčių, gyvenančių atokiose vietovėse, kur iki autobuso reikia eiti dešimt kilometrų, o iki artimiausio banko – važiuoti į miestą.
Važiavimas kainuoja kokius dešimt eurų. Kas čia tokio, pasakytume? Bet jei žmogus gyvena iš 260 eurų per mėnesį – tie dešimt eurų jam yra daug. O dar nuvažiavęs atsimuša į spyną: reikia registruotis internetu, o internetu jis nemoka naudotis. Žemai lenkiu galvą prieš socialinius darbuotojus, kurie tokiems žmonėms labai svarbūs gaunant pagalbą.
Žmonės, kurie dėl senatvės, negalios, sunkios gyvenimo istorijos ar kitų aplinkybių ir taip patiria socialinę atskirtį, šiame virtualėjančiame pasaulyje atsiduria skaitmeninio gyvenimo paraštėse.
Niekada nesusimąsčiau, kokio masto tai problema, kol pati nesusidūriau per mokymus. Ir kartais apima bejėgystė.
Į mano užsiėmimus atėjo vienas iš tų žmonių, kurie irgi yra skaitmeninio gyvenimo paraštėse. Jį kamuoja didelės sveikatos problemos. El. pašto nėra, „Smart ID“ nėra, turi mygtukinį telefoną. Reikia registruotis pas gydytoją kitame mieste. Rodo ant lapelio užrašytą numerį – kažkas jam užrašė.
Bėda, kad paskambinti negali, nes kortelėje nėra pinigų. Skambinu aš. Pusvalandį – be rezultato. Bandau kitus numerius, aiškinu situaciją. Atsakymas – registracija tik internetu.
Žmogus žiūri su viltimi, kad gal pavyks… Bet – nepavyko. Ir apima tokia bejėgystė.
Matyti žmogų.
Ir jei jau bandom perspjauti pasaulį skaitmeninėmis inovacijomis, gal bent pasirūpinkime, kad neliktų apspjauti tie, kurie gyvena paraštėse.
Ir prieš niekinant tuos, kurie suklydo, gal verta prisiminti posakį: „Neišsižadėk ubago lazdos, terbos ir tiurmos.“

Šarūnė PETRUŠKEVIČIENĖ
Psichoterapeutė