Pedagoginė utopija
Šįkart – ne apie tai, jog pedagogikos studijos nežavi jaunimo, mokyklose trūksta mokytojų, priemonių ir vadovėlių. Jų iš tiesų trūksta, tačiau direktoriai lyg kokie virtuozai sugeba išsisukti, kažkaip tas skyles užkamšo, ir darbas vyksta. Ką ten mokytojų, didmiesčiuose jau ir mokyklų ima stigti. Klases tai suformuoja, tai išformuoja, bet išeitis, kad ir per vargą, surandama. Šiandien, kalboms sukantis apie Mokytojų dieną, norisi prisiminti visai kitus dalykus – paprastą mokyklos gyvenimo kasdienybę, mokytojų galias ir mokinių norus.
Kai pažiūri į rytmetinius mokinukų veidus, imi galvoti, kad gal visai nebloga mintis – pamokas pradėti devintą valandą. Jeigu suaugusieji svarsto (norisi sakyti – sapalioja) apie keturių dienų darbo savaitę, tai vaikams gal ir ta valanda būtų svarbi. Miegui liktų daugiau laiko, pats ryto metas jau šviesesnis ir galbūt nuotaika, noras mokytis būtų pakilesnis. Mokytojai pastebi, kad darbingiausios yra antra ir trečia pamokos. Paskui vis labiau vaikų mintis užvaldo maisto kvapai iš valgyklos, nuovargis, išsiblaškymas, atsiranda irzlumas, kartais ir nevaldomas pyktis, kurį didina ir pertraukų triukšmas, ypač didelėse mokyklose. Taip pat daugelį erzinančiai veikia besikaupiantis namų darbų krūvis, kuris sulig kiekviena pamoka negailestingai auga. Kartu auga ir mokinių nepasitenkinimas, įtampa, išlaviruoti mokytojui darosi vis sunkiau. Nepasakysi dabartiniam mokiniui, kad mokytis sunku, bet tai tavo darbas. Neįtikinsi. Jaunoji karta nori dirbti lengvai, o gyventi pasiturinčiai. Todėl ir senieji pavyzdžiai vis mažiau beveikia. Na, ir kas, kad romantinės Lietuvos istorijos kūrėjas Simonas Daukantas į Vilniaus universitetą iš Papilės ėjo pėsčias, kad rašytojas Jonas Biliūnas mokslo siekė ir netekęs artimųjų paramos, vargdamas, kad dažnas studentas ar vyresnių klasių mokinys dirbdavo korepetitoriumi ar naktimis kraudavo vagonus taip stengdamasis išgyventi. Buvo kiti laikai ir nėra čia ko lyginti, – greičiausiai skambės atsakymas. Žinoma, taip manantys savotiškai teisūs – neuždrausi ieškoti lengvesnių kelių. Ką gali mokytojas? Mėginti įtikinti, jog lengvų kelių nėra. Kiekvienas, turintis tikslą, susidurs su kliūtimis, kurias reikės įveikti. Ar žodžiai ir pavyzdžiai pasieks mokinį? Klausimas retorinis.
Štai neseniai mūsų rajono mokyklose atlikti tyrimai parodė, jog kas dešimtas mokinys yra vartojęs narkotikų, kas penktas – rūkęs cigaretes arba kramtęs tabaką (yra ir toks, pasirodo). Vietos spaudoje ir socialiniuose tinkluose skaitome, jog vos ne kas savaitę sučiumpami narkotikų platintojai. Policija juos sulaiko, aiškinasi, gaišta laiką, bet šie, žiūrėk, ir vėl laisvėje, ir vėl sukiojasi ten, kur renkasi jaunimas. Konspiracija didelė, bausmės mažos, niekas nieko nebijo. Dalies jaunų žmonių požiūris irgi tapęs labai jau liberalus. „Jūsų karta svaiginosi alkoholiu, mūsiškė rūko žolę. Kas jus baugina, mums atrodo normalu“, – prisirinkęs įtikinamų argumentų dėsto šešiolikmetis. Ką šiuo klausimu gali padaryti mokytojas? Vėlgi kalbėti, įtikinėti, bauginti pasekmėmis, šiurpiais vaizdais.
„Susirinkit šiukšles. – Čia ne mūsų.“ „Pakelk popierėlį. – Ne aš numečiau.“ „Kas išpylė vandenį? – Mes nematėm.“ „Kur dingo kreida? – Neėmėm.“ Tai standartiniai mokinių atsakymai, lydintys mokytojų reikalavimus laikytis bendros tvarkos. Tik viena situacija, o tokių per dieną ir keliolika atsiranda. Vadinasi, be savo dėstomojo dalyko mokytojui dar tenka spręsti visokius pedagoginius kazusus, kuriuose jis nori nenori lieka moralizuotojas. Kaip kitaip gali paveikti neklausantį, drausmę pažeidinėjantį mokinį? Kokios mokytojo galios? O jeigu mokinys įžūlus, nesitvardantis ir ima įžeidinėti mokytoją? Jeigu mokytojo adresu pilasi iš namų ūkio atsinešti „rinktiniai“ žodeliai? Ko galima imtis? Vėlgi tik žodžiai, žodžiai, pokalbiai, pasvarstymai. Būtinai mandagūs, jokiu būdu neužgaunantys mokinio asmenybės. Mokytojo asmenybė tokiu atveju nieko verta. Anksčiau nedrausmingą mokinį galima buvo išvaryti iš klasės, dabar – jokiu būdu. Iškviesti tėvus? Negalima darbo metu trukdyti. Nepriimti į pamoką? O kas atsakys už mokinio saugumą. Taip ir sukasi kasdienis ratas, įveldamas mokytoją į tai, kas jam visai nederėtų. Pagalvokime, kokia patraukli būtų mokykla, jeigu kiekvienas dirbtų savo darbą – mokytojas moko, mokinys – mokosi. Ir tai nėra kažkas neįmanoma.
Taigi tereiktų tik bendros nuostatos, jog mokytoju pasitikima, bendraujama su juo taip pat pagarbiai, mokytojo sprendimai mokinio (ir tėvų) nekvestionuojami. Konfliktinės situacijos sprendžiamos visų drauge. O jeigu to nepaisoma, tai jau drausmės pažeidimas ir kreipiamasi į policiją. Kaip ir kiekvieno kitokio nusikaltimo visuomenėje atveju. Juk mokykla taip pat visuomenės dalis ir čia reikia žinoti, jog ne viskas galima. Yra ribos, yra reikalavimai, yra ir bausmės. Išgirdusi tokius mano pasvarstymus pažįstama mokytoja tik skaniai pasijuokė, pavadindama šias mintis pedagogine utopija.
