Tad pakalbėkime apie mūsų pilietiškumą: pareiga prisidėti prie bendro gėrio

Venckiškės įspūdžiai iš viešo susitikimo su savivaldos atstovais

Pirmą kartą praėjusį trečiadienį dalyvavau viešame renginyje Dituvoje, Aleksandro Teodoro Kuršaičio pagrindinėje mokykloje, kuriame Klaipėdos rajono savivaldybės atstovai pristatė gyventojų apklausos rezultatus „Klaipėdos rajono gyvenviečių, esančių prie Klaipėdos miesto, urbanistinė studija – tyrimas“ ir buvo diskutuojama apie galimas gyvenviečių vystymo idėjas.
Pirmoji dalis – profesionali
Kaip pilietiškam žmogui, man buvo smalsu sužinoti apklausos rezultatus, kokie jie ir kaip bus panaudoti rengiant Klaipėdos rajono vystymo planus. Į susitikimą buvo kviečiami Priekulės ir Dovilų seniūnijų gyventojai.
Pirmoji renginio dalis – pristatymas – buvo įdomi, informatyvi ir profesionali. Buvo aptarti apklausos rezultatai, pristatytos urbanistinės analizės, pateiktos įžvalgos. Kalbėta apie tai, kokios veiklos kryptys turėtų būti prioritetinės, kokių viešųjų paslaugų ir infrastruktūros labiausiai reikia ir kaip būtų galima pagerinti gyvenamosios aplinkos kokybę.
Antrojoje dalyje, deja, dalyvauti nepavyko dėl asmeninių priežasčių. Tačiau pasidalinsiu mintimis, kokį įspūdį man paliko pirmoji renginio dalis. Labiau nei rezultatai nustebino ne pati diskusija, o dalyvių skaičius.
Klaipėdos rajono savivaldybės puslapyje nurodyta, jog Priekulės seniūniją sudaro 14 seniūnaitijų ir 8 bendruomenės, o Dovilų seniūnijoje – 7 seniūnaitijos ir 8 bendruomenės. Dėl tikslių skaičių galiu ir klysti. Diskusijoje dalyvavo Priekulės seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė, menka saujelė sodininkų bendrijų ir kelių bendruomenių atstovai. Likusioji dalis – pavieniai gyventojai.
Nežinau, ar dalyvavo kažkas iš Dovilų seniūnijos – valstybės tarnautojai neprisistatė. Pasigedau didelės dalies seniūnaičių, bendruomenių pirmininkų ar bent jau jiems atstovaujančių bendruomenių tarybų narių.
Pilietiškas žmogus domisi
Tad pakalbėkime apie pilietiškumą. Tai yra atsakingas, aktyvus ir sąmoningas žmogaus elgesys. Tai ne tik teisė dalyvauti politiniame gyvenime – rinkimuose ar diskusijose, bet ir pareiga prisidėti prie bendro gėrio, laikytis įstatymų, gerbti kitų teises, tausoti aplinką, savanoriauti ir stiprinti bendruomeniškumą.
Pilietiškas žmogus suvokia savo elgesio pasekmes visuomenei, domisi problemomis, ieško informacijos aktualiais klausimais, prisideda prie bendruomenės gerovės ir gerbia kitų nuomones bei įsitikinimus.
Arčiausiai gyventojų yra seniūnaičiai – vietos gyventojų atstovai, veikiantys kaip tiltas tarp žmonių ir valdžios. Jie perduoda (?!) gyventojų klausimus, problemas, pasiūlymus seniūnijai ar savivaldybei, padeda spręsti kasdienes problemas, organizuoja susitikimus, informuoja apie valdžios sprendimus. Taip pat jie inicijuoja renginius, skatina bendradarbiavimą ir gyventojų įsitraukimą.
Seniūnaitis skiriasi nuo bendruomenės pirmininko. Seniūnaitis – tiltas iš valdžios pusės į žmones, o bendruomenės pirmininkas – iš žmonių pusės į pačią bendruomenę. Pastarasis inicijuoja veiklas, buria, skatina veikti. Dažnai šios dvi pareigybės persidengia, tačiau jų tikslas bendras – kad gyventojų balsas būtų girdimas. Tai ar tikrai jis girdimas?
Vis dėlto renginyje susidarė įspūdis, kad tie, kuriems labiausiai turėtų rūpėti gyventojų interesai, nedalyvavo. Kodėl?
Bendruomenių informacijos erdvėse – tyla
Savivaldybės internetiniame puslapyje apklausa ir kvietimas į susitikimą buvo paskelbti, mačiau jį ir Priekulės, Dovilų seniūnijų feisbuko puslapiuose, taip pat skelbė ir „Bangos“ laikraštis savo paskyroje FB. Tačiau daugumos bendruomenių informacijos erdvėse – tyla. Šiais laikais pasiekti žmones nėra sudėtinga: dauguma jų naudojasi internetu, turi feisbuko paskyras, net senjorai naudojasi išmaniaisiais telefonais.
Tad kyla klausimas – ar seniūnaičiai ir bendruomenių vadovai tikrai siekia įtraukti gyventojus, ar savo pareigas atlieka tik formaliai? Šios pareigos – daugiau nei formalumas. Tai ne tik įrašas gyvenimo aprašyme ar galimybė pasipuikuoti. Tai atsakomybė kalbėti gyventojų balsu, o ne tik savo vardu. Dažnai teko girdėti, kad gyventojai pasyvūs, visokių yra… kaip ir seniūnaičių, bendruomenių pirmininkų…
Dabar vis žmonėms atrodo, kad sprendžia „kažkas kitas“ – sprendimo teisė ir galia atiduota seniūnaičiui ar bendruomenės pirmininkui, o ne visiems seniūnaitijos ar bendruomenės nariams. Jie lieka tarsi „už borto“.
Klausimas, ar visada „kalta valdžia“, ar veidrodiškai nereikia atsisukti į save ir į tuos, kurie renka valdžią?
Trikdė susitikimo asmeniškumas
Ir dar apie diskusiją… Iš pradžių atrodė, kad tai bus oficialus susitikimas, tačiau per renginį pajutau, kad atmosfera labiau primena gerų pažįstamų susibūrimą nei struktūruotą diskusiją.
Ši patirtis privertė susimąstyti: susirinko skirtingų seniūnijų gyventojai, daugelio nesu mačiusi akyse, tačiau kai kuriais momentais atrodė, tarsi kiti susirinkusieji būtų seni pažįstami, kalbėjo laisvai, tujinosi, kartais net persimetė asmeniškais komentarais.
Tokiose situacijose ima nykti riba tarp formalaus ir neformalaus bendravimo. Iš vienos pusės toks artimumas kuria šiltą atmosferą, padeda jaustis laisviau ir skatina atvirumą. Tačiau iš kitos pusės sumenkina renginio oficialumą ir iškreipia lygiavertį santykį tarp institucijų atstovų ir gyventojų.
Akivaizdu, kad vis dar trūksta gražių diskusijos tradicijų – kai užduodami klausimą atsistojame ir prisistatome: „Sveiki, aš esu (vardas pavardė), atstovauju (seniūnijai / bendruomenei / kvartalui / organizacijai).“ Kai kalba vienas – kiti klausosi, nepertraukinėja. Šurmuliuojant prarandama pagarba ir esmė.
Atsakingas dalyvavimas: balsas girdimas
Šie pastebėjimai priminė, kad tikras bendruomeniškumas neatsiranda savaime. Net ir mažuose susitikimuose svarbu išlaikyti pagarbų toną, parodyti rimtumą ir atsakomybę, rūpintis vietos gyventojų interesais. Tik nuoširdus ir atsakingas dalyvavimas leidžia, kad mūsų balsas būtų girdimas, o bendruomenė – gyva ir veikli. Ne tik raštų pavidalais. Todėl gal laikas pradėti nuo paties žemiausio savivaldos laiptelio – nuo gyvų susirinkimų seniūnaitijose, nuo poreikių išsiaiškinimo, nuo vizijos, kaip norime gyventi, ko ketiname siekti ir ką tobulinti?
Pradėkime kurti, jei ne sau, tai ateinančioms kartoms, kad vėliau nebūtų gėda pažiūrėti anūkams, proanūkiams į akis. Gyventi čia ir dabar gerai. Klaipėdos rajonas tikrai gražėja, bet po mūsų ateis kiti – ir tai, ką paliksime, formuos jų gyvenimą ir Klaipėdos rajono ateitį.
Tikiu, kad atviras bendravimas ir glaudesnis seniūnaičių bei bendruomenių atstovų įsitraukimas padėtų geriau atstovauti gyventojų interesams, priimti subalansuotus sprendimus ir stiprinti pasitikėjimą vietos valdžia.
Šiandien, kai rašau, spalio 10-ąją – Vietos savivaldos dieną – gera proga pasakyti: tegu kiekviena diena atneša pasididžiavimo jausmą už viską, ką kartu kuriame ir kursime ateityje. Bendri tikslai, nuoširdus bendradarbiavimas ir pasiryžimas veikti vardan visuomenės gerovės – tai tvirtas pagrindas, ant kurio kuriame ir kursime Klaipėdos rajono bendrą ateitį.
Jurgita MOMKIENĖ