Nevarkit, vaikai, ministeriais būsit

Šiandien kultūros klausimai – ant bangos. Akivaizdu, kad nepasitenkinimas kyla ne vien dėl paskirtųjų vadovų. Greičiau – dėl masinio bukinimo, kuris vykdomas jau ne vienus metus. Šiandien skiname vaisius, kurie glumina. Kaltų nėra, užtat priežasčių – begalė.
Laikai ir papročiai
Dar prisimenu laikus, kai studijuodama žurnalistikos mokslus nuolat girdėdavau, kad žurnalistai neturi derintis prie visuomenės, bet visuomenė turi šviestis ir siekti atitinkamo kultūros lygio. Šiandien beveik kasdien spaudos, socialinių tinklų ant­raštėse matomi pranešimai apie tai, kaip Lietuvos žvaigždutės parodė tobulus kūnus, įsigijo naują rankinę, automobilį, namo tvorą, pasitobulino veidą, kūną, parodė ūgtelėjusius vaikus ar augintinius. Lyg kitokių temų, gvildenančių, pavyzdžiui, socia­linius klausimus, visuomenės problemas, ir nebūtų. Netgi publikos vakarėliuose populiaru kviestis juokdarius – pijokus, kurie blevyzgoja vos apversdami liežuvius imituodami visuomenės prasižengėlius, užtat susirinkusiai publikai tai atrodo labai juokinga. Aišku, jei jų aplinkoje nėra nuo alkoholio ar narkotikų kenčiančių artimųjų. Humoro laidos dažniausiai tokios, kad ne juoktis, o kelti antakį reikliam žiūrovui norisi. Laimei, socialiniuose tinkluose randasi vis daugiau tinklalaidžių, kuriose diskutuojama rimtais nūdienos klausimais. Jie domina skaitytojus, bet tampa iššūkiu plunksnos broliams. Dėl to jau tapo įpročiu peržvelgiant internetinius leidinius skaityti tik antraštes, nes, tiesą sakant, tekstuose racionalaus grūdo nerasi nė su žiburiu. Net teatrų repertuaruose randasi spektaklių, kurių metu į sceną išeina visiškai nuogi aktoriai, keikiamasi ne rupūs miltai, o spektaklių herojai, atsukę žiūrovams nugaras, nevengia pasikrapštyti sėdynės. Kapstytis giliau tampa vis sudėtingiau, racionalus mąstymas – lyg nepakeliama našta, amžinas galvos skausmas. Galiausiai yra taip, kaip yra. Kultūra derinama prie publikos, o publika, kaip žinia šiandien, daugeliu atvejų nekantri ir jai svarbiausia – nesivarginti ir nesinervinti.
Mokslo šaknys karčios, vaisiai – dar kartesni
Kas galėtų pasakyti, kaip šiandien vaikus motyvuoti siekti mokslo aukštumų, jei net visuomenėje vyrauja nuomonė, kad gyvenime galima daug pasiekti ir be diplomų. Ar pamenate, kai prezidentas, tvirtindamas vieną buvusio ministrų kabineto ministrių, neturinčią magistro laipsnio, paaiškino: jokia prob­lema. Svarbu, kad ji – įdomus žmogus. Užtat, jei į darbą prestižinėje įmonėje kandidatuojanti valytoja neturi bent elementarių anglų kalbos įgūdžių, durys jai dažnai užsiveria, kad ir kokia darbšti ir įdomi asmenybė ji būtų. Ir niekas jai nesiūlo kalbos pasimokyti jau dirbant. Keistokai atrodo ir tai, kai į valstybės tarnybą kandidatuojantys pretendentai, privalantys anglų kalbą mokėti atitinkamu lygiu, vos apšilę kojas naujoje darbovietėje yra siunčiami tobulinti kalbos įgūdžių į Naująją Zelandiją ar kitą egzotišką šalį. Tai Lietuvoje tam neturime atitinkamų įstaigų ar kursų. O gal pareigų nurodymai valstybės tarnautojams galioja tik formaliai? Tiesą sakant, klausant politikų ar valstybinių įmonių darbuotojų, tenka išgirsti svetimybę tipo, kas byloja, jog vertėtų pasimokyti dar ir gimtosios kalbos. Apie kokias mokslo aukštumas diskutuoti, jei tarp mokinių „kietais“ laikomi anaiptol ne tie, kurie skina laurus tarptautiniuose debatų konkursuose, mokslo disciplinų olimpiadose ar vyksta vasaromis į savanorystės misijas. Tai ko piktintis, jei kultūros ministras neatitinka įprastos kultūros geną turinčios asmenybės įvaizdžio ir įgūdžių? Tik keistokai skamba siūlymas jam pasimokyti. Akivaizdu, kad tokį postą užimantis žmogus jau turėtų būti ragavęs mokslų pakankamai. Antraip nereikėtų laidyti juokelių iš sovietmečio laikų, kai buvo tvirtinama, kad valstybę gali valdyti patys gerai žinome, kas.
Vilma SRĖBALIŪTĖ