Laikys ilgai ir laimingai?
Kokį ateities kaimą regi kaimiečiai ir ko iš jo tikisi miestiečiai? Ieškodami atsakymo į šį klausimą, šiandienos „Bangoje“ turėtumėte perskaityti straipsnį „Agluonėnuose kaimo autentiką atkūrė rūdijančiu sodu“. Štai čia ir išryškėja paradoksas, kad kaimas nori būti miestietiškas, o miestas – kaimą palikti giliu kaimu.
Vieno miestiečio architekto manymu, kaimišką peizažą Agluonėnuose atitinka mediniai suolai, o jų metaliniai rėmai turi būti surūdiję. Nes taip yra kaime. Ir tokiu kaimišku vaizdu didžiuotųsi pusė Europos – skandinavai, danai ir kiti, kurie seniai neuodę tikro kaimiško mėšlo kvapo. Tačiau čia pat dalis lietuvių mane pataisytų – mėšlas ne kvepia, o smirda. Lygiai taip pat ir rūdys valdiškose erdvėse daug kam iš lietuvių dar nespėjo sukelti nostalgijos. Priešingai – kaimo žmonės iš modernėjančio kaimo ir ES pinigų tikisi miestietiškos išvaizdos.
Agluonėniškių situacijoje norisi sutikti su abiem pusėmis. Kaimo žmonės atsinaujinimą supranta ne surūdijusiais ar pajuodusiais suolais. Visais laikais nuo rūdžių buvo stengiamasi apsisaugoti, o ne specialiai jas kurti. Jau nekalbant apie tai, kad viešą inventorių anksčiau iš gryno geležies kaldavo – ir amžiams, ir prevencijai nuo vandalų. Tačiau šiuolaikiniai daug pasaulio matę architektai taip nebemano. Jie aikčioja nuo skandinaviškų ar itališkų pavyzdžių ir mielai juos atkartoja Lietuvoje. Ar jie daro teisingai? Taip, nes mes gi norime europėti. Bėda tik ta, kad toji Europa į kaimą jau žvelgia kaip į istorinį paveldą. Lietuviški kaimai, kur žąsys ganosi ant pažliugusio kelio, o ūkininkas, įsispyręs į kaliošus, kliukina jovalą, būtų neblogas ekskursijų objektas italams. Deja, patiems Lietuvos gyventojams toks vaizdelis – dar jokia egzotika. Tad kai pusė milijono litų investuojama į abejotinos kokybės medinius ir dar parūdijusius objektus, tik skeptiškų replikų ir reikia laukti.
Dar daug teks nugyventi, kol dauguma iš mūsų sutiks su mintimi, kad ilgaamžiai statiniai yra sovietinis palikimas. Esu įsitikinusi, kad nė vienas nestatytume namo ir neįrengtume nuosavo inventoriaus žinodami, jog jis laikys septynerius, tebūnie ir dešimt metų. Tačiau už europinius pinigus statomi objektai tokiais terminais apsiriboja dažnai – jei ką, piniginę vėl atvers Europa. Tokiu požiūriu dabar gyvena didžioji dauguma įstaigų ir institucijų ne tik mūsų šalyje. Įvairiausių fondų ir europinių programų pinigai atrodo lyg neišsemiamas ir niekieno nekontroliuojamas aruodas. Tačiau piliečiai kažkodėl nesuveda galų, kad europiniai fondai sunešti iš pačių mūsų mokesčiais sumokamų pinigų. Tad įgyvendindami trumpalaikius projektus apvagiame ne ką kitą, o patys save.
Kas formuoja mūsų požiūrį į lengvai „uždirbamus“ ES pinigus? Greičiausiai ji pati. Kiek nuovokos apie paramos gavėjus turi Europa, rodo paskutinysis rezonansas ne taip tolimoje Rumunijoje. Čia grupelė „Facebook“ žaidimo „Farmville“ mėgėjų iš valstybės ES lėšomis sugebėjo gauti apie 681 tūkst. dolerių dotacijų, kurios buvo skirtos „žemės ūkiui plėtoti“. Nežinantiesiems svarbu patikslinti, kad „Farmville“ – viso labo tėra kompiuterinis žaidimas, dėl kurio pamišę pusė internautų. Jame reikia plėtoti savo virtualią fermą: sėti, nuimti derlių, auginti gyvulius ir taip „užsidirbti“. Sukčiai pareiškė, jog jie turi aštuonias fermas, kuriose yra apie 1860 karvių. Tokiu būdu iš valstybės buvo gauta $163 suma už kiekvieną turimą „gyvulį“. Dotacijų skyrėjams užteko fiktyvių dokumentų, ir pinigėliai sėkmingai sukapsėjo į gudrių kompiuteristų sąskaitas. Jei rimtai – sukčius belieka pagirti už išradingumą ir drąsą parodyti, kokia buka valdiškų pinigų skirstymo mašina. Tereikia mokėti ja pasinaudoti.
Tai gyvas įrodymas, kad pinigus skirstantys ir objektų projektus vertinantys valdininkai stipriai nutolę nuo realybės. Ką jau bekalbėti apie augančią miestiečių kartą, kurie karvytę yra matę tik animaciniame filme ar tame pačiame „Farmville“. Belieka tikėtis, kad ES jau taupo laikams, kai bendruomenės jaus pareigą įgyvendinti kažką panašaus į projektą „Žemės ūkio pradžiamokslis realioje aplinkoje“.
