Mamos ir dukros parodoje – žvilgsnis pro širdies langą

Gargždų krašto muziejuje iki birželio 1 d. eksponuojama Ilonos Tulabienės ir dukros Vaivos darbų paroda „Pro širdies langą“ laukia lankytojų. Praėjusį pavasarį turėjusį įvykti jos atidarymą netikėtai sustabdė karantinas, tad ją aplankyti buvo galima tik virtualiai. Net ir tie, kurie jau matė Ilonos siuvinėtus marškinius bei delmonus ir Vaivos piešinius, nesigailės atėję į muziejų – šiemet šeimyninėje parodoje eksponuojama ir 115 tautiniais drabužiais aprengtų lėlių.

I. Tulabienė su dukromis Vaiva ir Milda (dešinėje) kviečia visus svajoti ir kurti.

Pirmoji – iš Islandijos

„Lėlių kolekcija prasidėjo nuo Islandijoje pamatytos lėlės tautiniais drabužiais. Iš karto jos nepirkau, pamaniau, jog visur rasiu, bet taip nutiko, kad Reikjavike ieškodama per dvi dienas nuėjau net 30 kilometrų“, – prisiminusi lėlės, kurią įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio, istoriją juokėsi gargždiškė I. Tulabienė, „Kranto“ pagrindinės mokyklos matematikos ir fizikos mokytoja, etnokultūros puoselėtoja, tautinio kostiumo propaguotoja. 5 metus renkamoje jos kolekcijoje – 200 lėlių iš Europos šalių, Peru, Naujosios Zelandijos, Čilės, Indijos, Izraelio, Amerikos indėnės. Ir visos jos – tautiniais kostiumais. „Kai kurios labai senos, o tekstilė nėra ilgaamžė. Tai ne akmeninės skulptūros. Tekstilė dėvisi, veikia saulė, vabaliukai užsimano pagraužti“, – pasakojo lėlių kolekciją kaupianti gargždiškė. Parodoje Gargždų krašto muziejuje eksponuojama didžioji dalis kolekcijos – 115 lėlių. Tarp jų penkios, aprengtos skirtingų Lietuvos regionų tautiniais drabužiais. Jas I. Tulabienė pagamino su drauge pagal savo drabužių eskizus. Šios penkios lėlės apkeliavo daug mokyklų, nes I. Tulabienė moksleiviams organizuoja edukacinius užsiėmimus, kuriuose supažindina su tautiniu kostiumu, o labiausiai gilinasi į Mažosios Lietuvos tautinius drabužius. Tad ir parodoje „Pro širdies langą“ eksponuoja savo siūtus ir siuvinėtus marškinius, kurie yra būtent Klaipėdos krašto tautinio kostiumo dalis. Kai Ilona dirbo Klaipėdos technologijų mokymo centre, jai teko prisidėti atkuriant XIX a. pabaigos Mažosios Lietuvos drabužius. Tulabų šeima – 2018 m. Etninės kultūros globos tarybos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės organizuoto konkurso „Tautinis drabužis mano šeimos ir bendruomenės istorijoje“ nugalėtojai. Ilonos, vyro Dainiaus, dukrų Mildos, Vaivos ir sūnaus Jorio tautiniai kostiumai buvo pripažinti kaip atitinkantys etnografinio regiono kostiumo principus, tinkamai pasiūti ir papuošti. Tais pačiais metais I. Tulabienė apdovanota Klaipėdos rajono savivaldybės padėkos raštu bei Tilžės akto 100-mečio atminimo medaliu už Mažosios Lietuvos (lietuvininkų) etninės kultūros tradicijų, krašto istorijos, kultūros puoselėjimą.

Su didinamuoju stiklu

Be ypatingos kantrybės, kruopštumo, meninio pajautimo, vaizduotės ir žinių nebūtų nė vieno nei mamos Ilonos, nei dukros Vaivos darbo. „Taikomoji tekstilė – mano sritis. Piešti nemoku, piešiu tik eskizus, jei reikia. O kas nemoka piešti, tas siuvinėja“, – linksmai pasakojo I. Tulabienė, kurios siuvinėti delmonai apkeliavo ne vieną parodą. Vaikystėje pradėjusi modeliuoti drabužius, dabar Ilona laisvalaikiu siuvinėja ir tautinius marškinius, tačiau, nors moka siūti, siekdama, kad darbai būtų autentiški, tai patiki sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinei amatininkei, senojo siuvimo amato puoselėtojai Ievai Garjonienei. Gražius marškinius Ilona sako išsiuvinėjanti per 2 savaites. Žinoma, laisvalaikiu, kiek jo lieka nuo pedagogės darbo, kurį dirba su tokiu pat užsidegimu, kaip ir įgyvendina kitus sumanymus. Ne veltui praėjusiais metais I. Tulabienė tapo Klaipėdos rajono metų mokytoja. Kiekvienas darbas specifinis. Kadangi siuvinėjamas raštas labai smulkus, Ilona naudoja didinamąjį stiklą, kuris didina net penkis kartus. Iš mažų kryželių siūlelis po siūlelio atsiranda tautiniai raštai, kurie puošia marškinių rankoves ir apykak­les. „Darbai neįkainojami, nes tiek, kiek verti, niekas nenori mokėti, todėl dažnai dovanoju. Nemažai kainuoja ir siūlai, ir kokybiškas linas, – pastebėjo parodos autorė, dažnai savo darbams naudojanti ne tik lietuviškus, bet ir prancūziškus lininius audinius. – Sakoma, linas – kaip šilkas, vilna – kaip vilkas.“ Tulabų šeima vertina tvarumą, todėl mėgsta ir natūralius audinius, tačiau medvilnė geltonuoja, ir anksčiau siūtų marškinių jau nebepavyksta išskalbti. „Net šiuolaikinės priemonės nepadeda, o kaip moterys senovėje sugebėdavo išbalinti audeklus, drabužius, nuometus? Juk turėjo daug ir kitų darbų“, – moterų darbštumu žavisi Ilona.

„Užkratas“ – šeimoje

Gimtuosiuose Kuršėnuose nuo vaikystės apsupta kūrybiškų artimųjų, tradicinių amatų tęsėjų (senelis buvo stalius, darė baldus ir net altorius bažnyčioms, močiutė – audėja, mama mėgo siuvinėti), dabar I. Tulabienė meilę etninei kultūrai, tradicijoms skleidžia savo šeimoje. Milda su Vaiva prisipažįsta, kad pamatyti namuose nieko neveikiančią mamą būtų keista, bet ir pačios yra vis kuo nors užsiėmusios. Darbštumu šioje šeimoje užsikrečiama. Parodoje eksponuojami keli Vaivos tapyti paveikslai liudija ypatingą jos kruopštumą, dėmesį detalėms, sau keliamus didelius reikalavimus.

„Auklėtoja darželyje pasakė, kad niekad nepiešiu, kad man išeina tik makaliūzės. Mama sėdėjo mažiausiai pusdienį ir aiškino man, kas išeina iš tos „makaliūzės“: debesėlis, avis, gėlytė, – pro tramdomas ašaras nusišypsojo Vaiva. – Būdama 3 metų pelniau plakatiškiausio piešinio diplomą. Man tai buvo pasiekimas.“ O prieš trejus metus Vaiva atrado saviraiškos laisvę Nomedos Jokubaitienės dailės studijoje. „Piešiu, kas šauna į galvą: flamingus, vazas, violetinius arba mėlynus žmones, išgalvotais veidais. Prie vieno paveikslo meditavau du mėnesius. Parodoje yra paveikslas, kuriame pavaizdavau vazą gėlių. Buvo prasidėjęs karantinas, buvau nevilty, daug mąsčiau ir visą vazą pripildžiau mažyčių gėlyčių. Piešiau jas ilgiau nei dvi paras“, – apie kūrybos procesą pasakojo mergina. Ji prisipažino, kad visos emocijos gali būti įkvėpimo šaltinis, nesvarbus ir paros laikas, kad piešia ir naktį, jei neužmiega, kad yra eskizų, kuriuos deda į stalčių, nes jie dar gali praversti. Pirmieji jos darbų vertintojai, jei piešia namuose, yra Vaivos artimiausi žmonės, kurių dažnai klausia patarimo. „Mums atrodo, kad piešiniui nieko netrūksta, o ji vis klausia, kokio potėpio dar reikėtų, – įsiterpė Vaivos vyresnė sesuo Milda. – Visą laiką Vaiva kviečia ir mane piešti, bet aš nemoku, t. y. piešiu visokias įžūlias nesąmones, pavyzdžiui, žmogaus galūnes, konservus, vabalus ir kt.“

Nors parodoje Mildos paveikslų nėra, tačiau ji iš tiesų piešia, o šalia dažnai užrašo ir sukurtą eilėraštį. Ji neslepia, kad patinka žaidimas su žodžiais, o kaip sakinyje dėliojasi kableliai, esą nuostabu. „Labai mėgstu skaityti. Kuo sudėtingiau – tuo geriau ir įdomiau. Patinka kūriniai, kuriuos skaitant net skauda galvą“, – laikydama rankose F. Dostojevskio tomelį ir žavėdamasi tuo, kas kitiems galbūt sudėtinga kaip matematika, šypsojosi Klaipėdos licėjuje besimokanti mergina. Ji prisipažino mėgstanti R. Gavelio kūrybą, net keturis kartus jau perskaičiusi A. Škėmos „Baltą drobulę“, tačiau nenusivylusi ir Žemaitės „Marčia“.

Meninis išsilavinimas – privalumas

Kiek galima nuveikti per dieną? Per valandą? I. ir D. Tulabų šeima ne svarsto, o veikia. Be darbų, mokslų, kitų pareigų ir individualių pomėgių, gargždiškiai – ir neatskiriama folkloro ansamblio „Kvėitys“ dalis. Ansamblyje su tėvais ir sesėmis puikiai jaučiasi ir jaunėlis Joris, kuris Gargždų muzikos mokykloje mokosi groti kanklėmis.

„Būdama 3–4 metų pradėjau lankyti Muzikos mokyklos pianino klasę, tai nepasiekdavau rankomis pianino šonų, kojomis – pedalų. Po ketverių metų pakeičiau pianiną į kankles ir 7 metų kursą baigiau per 5-erius. Tai buvo labai smagu ir groti kanklėmis man smagiau nei pianinu“, – prisipažino Vaiva. Milda baigė Muzikos mokyklos smuiko klasę.

„Esu iš tų nenormalių mamų, kuri galvoja, kad meninis išsilavinimas nė vienam nepakenkė. Tai padeda vaikams susidaryti savo sistemą. Muzika padeda susitvarkyti su emocijomis, nes gali jas išreikšti, be to, vaikai tampa savarankiškesni“, – įsitikinusi trijų vaikų mama I. Tulabienė.

Kai kūrybingos, idėjų knibždančios Tulabų galvos pavargsta, šeima važiuoja prie jūros, kad vėjas iškedentų mintis. Po ilgų bridimų per smėlį, saulės ir vėjo lenktynių grįžus namo vėl galima imtis darbų, naujų veiklų, kūrybos. O jai šeimoje nėra jokių kliūčių, nes, kaip sakė Ilona, šeima – tai meilė ir laisvė. „Tai žmonės, kurie pirmiausia bus šalia, kai bus sunkiausia, kurie tavo idėjas visada palaikys, padės, jei reikės pagalbos, nesuprasi – paaiškins. Žmonės, su kuriais esi susijęs dvasiškai, meile ir gali būti pats savimi“, – mamai pritarė Vaida. Jaunėlę sesę papildė Milda: „Šeima – du arba daugiau žmonių, kuriuos jungia meilė, noras kurti bendrai pasaulį ir galbūt užauginti kažką gero (ir daržovių) bei siekti bendrų tikslų labiausiai dvasinėje plotmėje.“

***

Tapau aš sumautu paukščiu

Vieną gražų pavasario rytą,

Išskridau su lietum, po velnių,

Pro langelį švariai nuvalytą.

Nors nebuvo man laiko tiek daug

Apie debesis šitiek galvoti,

Aš skridau ir skridau lietuje

Kaip maži aitvarėliai spalvoti.

Manos kalbos nieks nesuprato,

Lyg būčiau tik sparnuotis atkaklus,

Bet nieks ir nenorėjo to čirškimo,

Kuris dabar jau tapo man balsu.

Kai joks žmogus jau nebeklausė

Tų samprotavimų manų,

Mintelės neklausytos ėmė

Ir graužė jos mane iš vidurių.

Raičiaus iš skausmo ir galvojau,

Gal ką aš padariau ne taip?

Bet išvados prieiti negalėjau,

Tiktai pasijutau tikrai nekaip.

Atrodo, viskas nėr taip bloga,

Net linksma kartais daros man,

Ir mintys apie blogą orą

Nebekankina jau ilgam,

Bet štai ateina niaurios naktys,

Medžiotojai su šunimis,

Ir laisvė mano greit išblėsta

Kaip menkas lūšnos žiburys…

Milda TULABAITĖ

Laima ŠVEISTRYTĖ

Autorės nuotr.