Ne grybų metas, bet vis tiek grybaujame

Jau bene antri metai, kai grybų ir tų negalim sočiai turėti. Miškai dar žali, šilta, o grybautojai mojuoja pustuščiais krepšiais ir atkakliai ieško to, ko nei sėjo, nei sodino. Menkas derlius ir iš laukų, bulvės susitraukusios iki pupų dydžio, obuoliai krenta net prinokti nespėję, cukinijų, to kaimyniško bendravimo garanto, irgi niekas neskuba siūlyti. Matyt, šykščiai užderėjo. Tik piktžolės želia ir musmirės raudonuoja. Atrodo, lyg gamta atitartų žmogui – visko mažai, viskas papuvę, o kas pats siūlosi, į tą niekas dėmesio nekreipia.
Užtat pastarosiomis savaitėmis vietoj grybų rinkome valdžią. Tiesa, ne mes. Mes, rinkėjai, tik stebėtojai, dabar mūsų jau niekas neklausia ir neklauso. Mūsų valanda dar neatėjo. Belieka tik žiūrėti ir stebėtis, kada taip nusigyvenome, kur mūsų protai dingo – niekas ministru būti nenori. O kas nori – negali, praeitis neleidžia. Gėda buvo žiūrėti į tą judėjimą – nuo partijos iki vyriausybės, paskui prezidentūron ir vėl atgal, iš kur atėjęs. Labai priminė kažkada buvusį tokį televizinį žaidimą „Kitas“. Pasikalba mergina su vaikinu, jeigu nepatinka, pliaukšteli rankomis – kitas. Pasirodo dar vienas ir dar, kol galiausiai atsiranda tinkantis bendrauti. Šalies politinė situacija tikrai priminė šį primityvų žaidimą ir natūraliai kyla klausimas, tai kaip mes čia gyvename, kaip valstybė išvis funkcionuoja. Iš inercijos? Kažkaip labai noriai veržiamasi į Seimą ir į Briuselį, o kai dirbti reikia „vardan tos Lietuvos“, tai vis bėdos, negalės ir kažkokie slapti interesai. Kaip sakoma, „liuobt nėra kam, o melžti – visi.“
Šiek tiek prasitęsusi vasara atvėrė antrąjį kvėpavimą senjorams. Kad sukilo, net baisu, kiek jų daug. Galima sakyti – jėga. Tirštai nugulė Palangos pajūrį, pasipylė renginiai, susitikimai, formuojasi nauja graži tradicija – Senjorų savaitė, kurios tikslas – ne tik parodyti, kad dar esame, bet ir priminti – duonos neprašome, žaidimus kuriame patys, o energijos dar pavydėtinai daug. Ne tik energijos, bet ir gerų pavyzdžių, kaip smagu bendrauti gyvai, be telefonų ir kitų „mandrybių“. Kaip taikliai pastebėjo vienas internautas: „z kartai, kurios atstovą galima pažinti iš intensyvaus gumos kramtymo, ausinių ir rankoje suspausto telefono, šito nesuprasti. Jam reikia vaizdo, garso, bet tik paties nepajudink. Jis ne atlikėjas, ne aktyvus dalyvis. Jis – pasyvus vartotojas.“ Žinoma, tai kiek hiperbolizuotas ir suabsoliutintas vaizdas, bet tiesos daug. Todėl, kai politikai ima kalbėti, jog į rinkimus galėtų eiti jaunimas nuo šešiolikos metų, tai nežinai, nei ką galvoti. Jie gi neateis su savo nuomone ir savo matymu, tiesiog atsineš kokią nuogirdą, geriausiu atveju šeimos nuostatą, ir tiek. Nereikėtų pamiršti ir tautosakinės išminties, užkertančios kelią tokiam sprendimui, kai jaunimo išsišokimus tenka stabdyti pasakymu: „barzda dar neželia, o jau senius moko.“
Rytų išminčiai sako, kad vienas iš sveikatos veiksnių – tyla. Pabūti tyloje, išgirsti pačius švelniausius garsus – komfortas kūnui ir sielai. Triukšmu juk galima ir kankinti. Kas buvote Kauno IX forte, tai turbūt prisimenate po metaliniais laiptais esančią mažą belangę kamerą, kurioje uždarydavo prasikaltusį kalinį ir kankindavo triukšmu. Tais laiptais per dieną lipdavo dešimtys klumpėtų nuteistųjų ir jų klumpių keliamas nuolatinis kaukšėjimas tiesiog varydavo iš proto. Todėl labai suprantami gargždiškių skundai dėl nuolat ūžiančios, visą parą dirbančios automobilių plovyklos ar miesto centrą vakarais drebinančių motociklų plerpimo. Kai tik ima temti, taip ir prasideda vasaros kakofonija – visokiais garsais plėšydama tylą ir verčianti užsidaryti langus. Matyt, šaunumo ženklas transporto priemonę taip sureguliuoti, kad ji kuo baisiau žviegtų ir kauktų, kad einantiems gatve susišnekėt nepavyktų. Netikite? Ką gi, dar yra laiko patiems šį testą išmėginti. Tuo metu centre gyvenantieji kiekvieną vasarą grūmoja kviesiantys policiją, triukšmo lygio matuotojus, betgi, kol anuos prisikviesi, tie jau bus nuvažiavę. Belieka laukti, kol oras atvės, triukšmautojai persės į kitas transporto priemones, save guodžiant tuo, jog „Nerasi medžio be šakos, o žmogaus – be ydos.“
Ne grybingi šįmet metai (bent kol kas), tačiau grybaujama visom prasmėm. Apie tokį metą seniau sakydavo: „Kai protą dalino, kame tu buvai?“