Viešpatį šlovinančiomis giesmėmis gaivina širdis
Šventadienio vakaro Mišiose Gargždų bažnyčioje susirinkusiųjų širdis džiaugsmo pripildo parapijos jaunimo choro giedamos Viešpatį šlovinančios giesmės. Kupini entuziazmo jo dalyviai stengiasi išmokti įvairesnių bažnytinės muzikos stilių kūrinių. Tačiau jie ne tik renkasi į bažnyčią giedoti – savo gyvenimus mato per tikėjimo šviesą.
Vienminčiai – suprantantys iš žvilgsnio
Šis vienminčių, šlovinančių Viešpatį, choras, pradėjo burtis prieš 25 metus. „Dalyviai ateidavo ir išvykdavo studijuoti ar uždarbiauti į užsienį. Baigę studijas kai kurie sugrįždavo. Jeigu visi susirinktų, dabar būtų apie 40, – pasakojo vadovas vargonininkas Petras Katauskis, akcentavęs, jog iš pirmųjų dalyvių likusi tik Rita Dirgėlaitė. – Ji – mano baltoji varnelė. Išskirtinė: apie ją buriasi kiti. Ji – choro idėjinė ir muzikinė ašis.“
Vadovo teigimu, šio kolektyvo fenomenas – vienas kitą traukiantys, iš žvilgsnio suprantantys žmonės. „Jų gaudyti nereikėjo: vieni per kitus surado šį bažnyčios chorą“, – patikino jis.
R. Dirgėlaitė pasakojo, kad ją, dešimtmetę, čia atvedusi mama. „Atsisakiusiai lankyti Muzikos mokyklą, ji surado alternatyvą. Tuomet chore dainavo aukštesniųjų klasių moksleivės. Buvau drąsi – įsijungiau. Ir mane „užkabino“, – prisipažino ji.
Metams bėgant, keitėsi choristai, tačiau liko stabili 10 dalyvių grupė, kurioje ir Rita. Ji nelankė tik su mažomis pertraukėlėmis – studijos Vytauto Didžiojo universitete trukdė. R. Dirgėlaitė prisiminė, kad anuomet pakvietusi savo klasiokę Jurgitą. „Paauglystėje bažnyčioje klausydamasi jaunimo giesmių, panorau ir aš jį lankyti. Bet Rita labai rimtai paaiškino, jog reikia apsispręsti ir lankyti nuolat“, – šypsodamasi pasakojo J. Barysienė, jau 20 metų giedanti šiame chore.
Ūgtelėję į chorą atėjo buvę Mišių patarnautojai Egidijus Liutkus ir Vytautas Buivydas. Pastarasis jau su žmona Regina ir sūneliu Jordanu. Čia gieda seserys Alma Haisė ir Akvilė Bazilienė, auginanti sūnelį Povilą ir dukrelę Agnę, kuriai tik 4 mėnesiai. Nuo paauglystės chore gieda Kristina Žvirzdinaitė. „Ji ir Jurgita – gitaristės, labai svarbios mūsų kolektyve“, – akcentavo Rita, pridūrusi, jog šis muzikos instrumentas atsirado atėjus visur suspėjančiai trijų vaikų mamai Neringai Žemgulienei. Viena iš senbuvių – Edita Šiurytė.
Kelerius metus chore gieda Viktoras Gedvilas su studente seserimi Valerija. Jų tėtis visą gyvenimą giedojo didžiajame bažnyčios Sumos chore. „Tikėjimas man įgimtas. Ateinu į bažnyčią melstis ir dar turiu galimybę giedoti“, – dėstė vaikinas.
Prieš porą metų į chorą atėjo Daiva Pilipavičienė su vaikais Kristina, Sauliumi ir Enrika.
Dvasios atgaiva
Beveik visi jaunimo choro dalyviai įgiję aukštąjį universitetinį išsilavinimą, tačiau nė vienas neturi muzikinio. „Esame mėgėjai, kuriems giesmė yra dvasios atgaiva, laisvalaikio praleidimo būdas. Tai širdies giedojimas“, – teigė R. Dirgėlaitė.
Choras parengęs velykinį repertuarą, kuriame vyrauja charizmatinės giesmės – jaunatviškos, atliekamos pritariant gitarai ar sintezatoriui. Su tradicinėmis giesmėmis užaugusi R. Dirgėlaitė sakė, kad su bendraminčiais galinti pagiedoti bet kurią iš jų. „Mums įdomi tradicinė giesmė, taip pat Taizė dvibalsė, tribalsė, nors joms reikia daugiau darbo nei charizmatinei, kurioje yra laisvė interpretuoti“, – kalbėjo Rita.
„Smagu, kad jauni žmonės neapsiriboja vieno muzikinio stiliaus giesmėmis. Jie nori išmokti kuo įvairesnių bažnytinės muzikos stilių, pradedant klasika ir baigiant charizmatinėmis giesmėmis“, – kalbėjo vadovas.
Jis prisiminė, kad prieš keliolika metų grįžę iš piligriminės kelionės Taize, Prancūzijos, choro dalyviai užsidegė išmokti Taize giesmių. „Jos daugiabalsės, klausytis paprastos, bet atlikti ir perteikti jų dvasią nėra paprasta. Nepamilęs tos muzikos, nepadainuosi, – teigė P. Katauskis. – Tačiau mūsų choristai gali išmokti bet ką – jiems užtenka entuziazmo.“
J. Barysienė prisipažino, jog iš Taize grįžo užsidegusi išmokti šių giesmių. „Myliu jas – vienas sakinys kartais būna toks uždegantis“, – šypsodamasi ištarė ji.
Tačiau P. Katauskis prisipažino vienu metu buvo nuliūdęs: jaunimas lėkdavo į Mišias Pakutuvėnuose. „Nebežinojau, ko jis nori“, – neslėpė vadovas. „Pajutome, kad išsisėmėme, – pritarė R. Dirgėlaitė. – Ir vieną sekmadienį įsiveržė gargždiškė Jolanta Degutienė…“
„Važinėjau į Mišias Pakutuvėnuose. Ten visa bažnyčia gieda pranciškoniškas giesmes – kaip uždegančiai, – kalbėjo Jolanta. – Sužinojau, kad Gargždų bažnyčioje yra jaunimo choras ir atėjau su dukra Gabriele. Esu vyriausia dalyvė.“ Beje, jauniausia choristė – vienuolikmetė Emilija Dirgėlaitė.
Pasak R. Dirgėlaitės, Jolanta uždeganti. „Ji nori dovanoti džiaugsmą sau, mums ir visiems žmonėms“, – kalbėjo ji.
Laimingi bendrystėje
„Mūsų choras kasmet atlaiduose Žemaičių Kalvarijoje gieda Gargždų dekanato dienoje, esame kviečiami dalyvauti Telšių vyskupijos jaunimo dienoje bei kituose renginiuose, kuriuos organizuoja Telšių vyskupijos jaunimo centras“, – sakė choristai.
P. Katauskis patenkintas, kad jaunimas ne tik gieda, bet ir laisvalaikį prasmingai praleidžia kartu. „Mes esame bendruomenė, draugai – kartu džiaugsme ir nelaimėje“, – patikino R. Dirgėlaitė.
„Per savaitę pasiilgsti veidų, giesmių“, – pridūrė N. Žemgulienė.
Jie pasakojo, kad vasarą keliauja baidarėmis Minija, kartu važiuoja į Mišias Pakutuvėnuose. Turi svajonę surengti dviračių žygį po Lietuvą, aplankyti Pilnų namų bendruomenę. „Kartu jaučiamės puikiai. Mums svarbi bendrystė“, – tvirtino R. Dirgėlaitė.
„Jie susirenka ne tik giedoti, bet savo gyvenimus mato per tikėjimo šviesą. Esu laimingas, galėdamas būti kartu, giedoti ir melstis“, – kalbėjo P. Katauskis.
„Mūsų vadovas Petras – kolektyvo siela, ramstis“, – ištarę choristai karštai plojo.
