Aukojantieji nusipelno ne amžinybės, o pagarbos

Iš kartos į kartą
26 birželio, 2019
0

Vyskupą Darių Trijonį, gegužės pabaigoje pašventinusį statomos Slengių bažnyčios varpą ir Slengių bažnyčios statytoją, kleboną V. Daujotį sveikino parapijiečiai.

Statomos Slengių bažnyčios varpas gegužės pabaigoje buvo pašventintas, o šios savaitės pradžioje jau ir įkeltas į bažnyčios bokštą. Birželio pabaigoje planuoja atvykti technikai, kurie pažadins varpą skambesiui. Bažnyčios varpą Slengių parapijai prieš porą metų per įkurtuvių šventę pažadėjo dovanoti netoli Jakų žiedo pradėjusios veikti „Mercedes Benz“ atstovybės „Silberauto“ vadovai. Jų žodis jau garbingai ištesėtas. Neseniai į „Bangos“ redakciją kreipėsi parapijietis, kuris suabejojo, ar tinkama ant varpo buvo dėti „Mercedes“ ženklą ir, jo nuomone, dar tokį didelį. Tačiau mecenatų, fundatorių, donatorių pagerbimas bažnyčiose ir aukotojų ženklai ar net pavardės, įlietos varpe, yra laiko patikrinta tradicija.

Slengių varpas – puikus

„Banga“ su parapijiečio išsakyta abejone kreipėsi į žinomą Lietuvoje varpų ekspertą, istoriką Povilą Šverebą, kurio nė kiek nenustebino faktas, kad ant Slengių bažnyčios varpo yra donatoriaus ženklas. Tai nuo amžių amžinųjų besitęsianti tradicija taip įamžinti tuos, kurie finansavo varpo liejimą ir jį dovanojo bažnyčiai. Kokio turėtų būti dydžio rėmėjo ženklas, tai jau užsakovo ar liejyklos estetinio suvokimo reikalas.

Varpų istorijos tyrinėtojas P. Šverebas sako, jog įprasta, kad ant varpo būdavo išliejamas aukojusios didikų giminės herbas ar kokios institucijos ženklas. Kad bažnyčios varpams negailėjusieji aukoti būdavo pagerbiami, istorikas pailiustravo vieno Telšių vyskupijos varpo pavyzdžiu. Ant tarpukariu lieto varpo yra net šešių aukotojų pavardės ir būtent tų, kurie aukojo daugiausia – po 1000 litų. Pirmoji šiame sąraše yra pavardė to žmogaus, kuris ir aukojo pirmasis. „Kiti, kurie aukojo mažiau, yra surašyti tik dokumentuose“, – atkreipė dėmesį istorikas.

„Puikus varpas, matau tik įprastinę, nuo senų laikų mūsuose įsigaliojusią fundatoriaus sąvoką, bet teoriškai turėtų būti donatorius. Sąvokos prasmė per laiką dažnai praranda savo pirminę prasmę. Gal verčiau reikėtų vartoti lietuviškus žodžius, kuriuos geriau visi suprantame. Pavyzdžiui, auka, dovana ir pan.“, – apžiūrėjęs jam nusiųstas Slengių varpo nuotraukas pakomentavo varpų tyrinėtojas P. Šverebas.

„Tiems, kurie norėtų sužinoti plačiau apie varpų atsiradimo istorijas, jų puošybą, dovanojimo tradicijas, siūlyčiau paskaityti mano knygą „Telšių vyskupijos bažnyčių varpai“, – pataria P. Šverebas.

Globa įvairiomis formomis

Slengių bažnyčios statytojas, Vėžaičių ir Slengių parapijos klebonas Viktoras Daujotis sako, jog labai vertina kiekvieną geradarį, nesvarbu kuo – savanoriška talka ar auka – prisidėjusį prie bažnyčios statybos.

Žinoma, paramos formos ir dydžiai yra skirtingi. Tad ką reiškia mecenatas, fundatorius, donatorius? Terminas „mecenatas“ kildinamas iš imperatoriaus Augusto artimo bičiulio Mecenato, kuris rėmė literatus senovės Romoje, vardo. Jau daugiau kaip 2 tūkst. metų mecenatystė kaip kultūrinės veiklos globa gyvuoja Europoje ir įvairiomis formomis pasireiškia daugelyje sričių: bažnytinėmis fundacijomis, švietimo ir mokslo rėmimu, literatūros bei dailės kūrinių užsakymais. Plačiai paplitusios rėmimo formos – fundacija ir donacija. Fundacija – tai dažniausiai bažnyčios, koplyčios, universiteto steigimo aktai, kuriais sukuriamas materialinis pagrindas aiškiam tikslui pasiekti. Fundacijos dokumente fiksuojama aiški paramos motyvacija. Visos Lietuvos bažnyčios nuo krikšto pradžios buvo funduotos privačių asmenų: pirmosios – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, vėliau – vyskupų, ilgainiui – didikų ir bajorų. O donacija vadinama parama, kai lėšos skiriamos ne konkrečiai bažnytinei ar pasaulietinei institucijai steigti ir paremti, bet kokiam nors kitam tikslui pasiekti. Kad ir kokia forma tai būtų, mecenatas visada būna pažymėtas, vienaip ar kitaip tampa žinoma, kas parėmė konkretų kūrinį. Teologijos požiūriu tai nėra amžinybė, bet humanistiniu aspektu likimas žmonių atmintyje ir yra amžinybės kūrimas. Panašių apraiškų galima įžvelgti ir mūsų dienomis. Mecenatystė yra abipusės grąžos aktas. Mecenato atskaitomybė arba tai, ko žmogus tikisi, skirdamas lėšų, priklauso nuo istorinių ir socialinių sąlygų, taip pat nuo mecenatystės tikslų.

Pavyzdžiai liudija mainus

Vienas reikšmingiausių mecenatystės paminklų, išlikusių iki mūsų dienų, yra Vilniaus bernardinių vienuolynas su Šv. Mykolo bažnyčia, pastatyti 1594–1627 m. didikų Sapiegų iniciatyva. Šv. Mykolo bažnyčioje šiuo metu įsikūręs Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejus. Pastato skliautuose, šalia Švč. Mergelės Marijos ir Jėzaus vardų, tebėra įamžintas Sapiegų herbas ir mecenato – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio, Vilniaus vaivados Leono Sapiegos – inicialai. O Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios varpinėje iki šių dienų saugomas dar vienas Sapiegų meninės mecenatystės paminklas – 1676 m. Šv. Mykolo bažnyčiai padovanotas puošnus varpas, kurį išliejo vienas garsiausių to meto Vilniaus varpų liejikų – Jonas Delamarsas. Šie pavyzdžiai liudija mainus, kuriais mecenatas, skyręs lėšų, užsitikrino amžiną atminimą. Natūralu, kad kuo įtakingesnis mecenatas, tuo didesnę kultūrinę vertę sukuria jo parama. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Vazos pastangomis buvo pastatyta Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčia, kuri buvo ir valdovų rezidencijos koplyčia.

Per bažnytines apeigas naudojama daug reikmenų. Išskirtinę vietą tarp jų užima varpai: jie krikštijami, savo garsais patys prabyla į parapijiečius. Garsų gama šiuos lenkia tik vargonai. Varpų išskirtinumą pabrėžia ir jų atskiros dalys, kurios vadinamos žmogaus kūną ar jo organus apibūdinančiais terminais. Kaip ir kiti svarbūs liturginiai reikmenys, varpas užsibaigia karūna. Kartais varpai būna apipinti visokiomis legendomis, pasakojimais. Varpai mėgdžioja įvairius garsus, jų skambinimo mechanizmai įvairūs, įvairios ir skambinimo tradicijos. Daugelyje varpų išlieti tekstai itin informatyvūs. Tai svarbūs, o kartais ir vieninteliai, pirminiai istoriniai šaltiniai, suteikiantys žinių apie gaminį. Jie dažnai reikšmingais faktais papildo vienos ar kitos parapijos istoriją. Įrašai yra svarbūs ir to laiko kalbos paminklai. Instrumentų puošyba, ypač ornamentai, leidžia juos laikyti vieno ar kito meistro, liejyklos ar fabriko gaminiu. Jie taip pat padeda preliminariai nustatyti instrumentų pagaminimo laiką ir vietą, rodo kiekvienos epochos estetinį skonį. Dirbinio kokybė liudija konkrečių to laikotarpio valstybių liejimo technologijos lygį. Išlieti ornamentai ir tekstai atskleidžia, kiek meistras yra įvaldęs amatą.
Geriau suvokti Telšių vyskupijos varpų vietą pasauliniame kontekste padės keletas pavyzdžių. Dažniausiu instrumentu tituluojamas Maskvos varpa, vardu Caras, sveria apie 200 tonų, Azijoje Pekino varpas – 115 tonų, Vakarų Europoje Kelno varpas – apie 25 tonas. Iš datuotų varpų minėtini trys: Paryžiaus Dievo Motinos katedros varpas – 12,8 tonos, išlietas 1610 m., Romos Šv. Petro bazilikos – 15,7 tonos, pagamintas 1775 m., ir Torunės Šv. Jono bazilikos – 7 tonų, išlietas 1500 m.
Vertingas dokumentas saugomas Laukuvos parapijos archyve. 1888 m. išlaidų skyriuje nurodyti pinigai, kurie buvo išleisti perkant varpą: už pinigų išsiuntimą į Varšuvą – 60 kapeikų, už lapą (tikriausiai perlaidos) į Varšuvą – 7 kapeikos, už varpą – 48 rubliai, priemoka už varpą – 6 rubliai 50 kapeikų, vykstančiam geležinkeliu varpo pargabenti – 2 rubliai 50 kapeikų, kalviui už varpo apkaustymą – 3 rubliai.
Su senąja karta iškeliavo užmarštin visi pasakojimai, prietarai ir garsų pamėgdžiojimai. Keičiasi ir pačios skambinimo tradicijos. Dabar nė vienoje parapijoje varpu nebeskambinama per Pakylėjimą, nors ši tradicija dar prieš dešimtmetį buvo ypač gyva beveik visame dabartiniame Žemaičių Kalvarijos dekanate. Didžiuosiuose miestuose, kaip Tauragė, Šilutė, už mirusįjį aukojamos šv. Mišios, o amžinatilsis iš laidojimo namų be varpų dūžių palydimas tiesiai į kapines. Mažuose miesteliuose per laidotuves skambinama arba kol iš bažnyčios procesija nueina iki kapinių, arba kol matyti eisena. Jeigu kapinės yra šalia bažnyčios, tai skambinama, iki užkasama duobė. Laidotuvių procesija varpams skambant pasitinkama nuo tos vietos, kai ją išvysta varpininkas, o išlydima, kol ji matyti. Šiandien jau ne kiekvienoje parapijoje varpų dūžiais pranešama apie bendruomenės nario netektį. O jeigu skambinama, tai skambinimo laikas parapijose gana įvairus. Tačiau jis linkęs trumpėti. 1996 m. Vaičaičių varpininkė Ona Mineikytė, kai mirdavo bažnyčiai nusipelnęs parapijietis, skambindavo net 45 minutėse, o kitiems – po 30 minučių. Dabar visose parapijose kunigų nurodymu tiek laiko buvo skambinta tik mirus popiežiui Jonui Pauliui II.