Bibliotekininkė: esame ir pašnekovai, ir guodėjai
„Jaunimo erdvė“ sulaukė skaitytojos pasiūlymo parašyti apie savanorystę puoselėjančią kaimo bibliotekininkę. Žinoma, pasiūlymas mus, jaunus, taip pat besidominčius savanorystės idėjomis, sudomino. Taigi, iš skaitytojos sužinojome, kad Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos Dituvos filialo darbuotoja Jurgita Butkė kiekvieną mėnesį turi tradiciją lankyti vietinius senjorus. Šį kartą su ja kalbamės apie tai, kokias knygas mėgsta vyresnio amžiaus žmonės, kokia yra susitikimų reikšmė jų kasdienybei.
Praktikuoja kelerius metus
„Jaunimo erdvei“ J. Butkė teigė, kad Dituvos filialas buvo atidarytas 2015 metų lapkričio mėnesį, o jau nuo kitų metų pradžios pati pradėjo važiuoti pas žmones į namus, kuriems reikalinga papildoma pagalba. Kiekvienoje bibliotekoje paskutinį mėnesio penktadienį – švaros diena. „Tą dieną ne tik valau patalpą, peržiūriu knygų fondą, bet ir skiriu laiko senyvo amžiaus ir neįgaliųjų lankymui“, – kalbėjo pašnekovė. Ji atskleidė, kad bendrauja su 5 žmonėmis: „Jiems visada nuvežu norimų knygų. Senoliai papasakoja, kas domina, ką kitą kartą norėtų perskaityti.“
Paklausta, kaip susipažino būtent su šiais žmonėmis, Jurgita paaiškino: „Einu pas tuos, kurie nori tokio lankymo. Senjorai mielai įsileidžia, nes tie, pas kuriuos einu, ir dabar skaito bei aktyviai tai darė anksčiau. Dabar jiems yra malonu ir patogu, nes neapkrauna kaimynų ir giminaičių dominančių kūrinių paieška.“
Skaito įvairius žanrus
Labai įdomu sužinoti, ką mėgsta skaityti senoliai. Anot J. Butkės, senjorės tiesiog trokšta meilės romanų, kuriuose regimas kasdienis gyvenimas. „Kiti labiau nori senosios istorijos, detektyvų. Senyvo amžiaus žmonės psichologinių knygų neskaito, tačiau mėgsta autobiografijas, spaudą“, – teigė bibliotekininkė, nurodydama, jog dažniausiai norimus kūrinius išrenka paskambinusi.
Žinoma, visa tai „sukasi“ ne tik apie knygas, juk namuose apsilankantis darbuotojas tampa ir pašnekovu, ir guodėju. Apie tai prakalbo Jurgita, kuri papildė, jog dažniausiai su senjorais diskutuoja apie buitinius dalykus. „Vienas sako, kaip ką nors skauda, kitas kalba apie orus, besibaigiančius vaistus, ūkį, kurio nebegali prižiūrėti, vienišumą, nebeaplankančius vaikus. Taip pat ir šeimose pasiguodžia, jog prasčiau išsimiegojo ar girdėjo barnių“, – prisiminimais dalijosi J. Butkė.
Jaučia poreikį padėti
Dituviškė pasakojo, jog jai ši veikla teikia malonumą. „Jei tai ir neįeitų į mano pareigas, vis tiek tai daryčiau, nes ir anksčiau dirbau panašų darbą, galėjau padėti senyvo amžiaus žmonėms bei neįgaliesiems. Mano vaikai mato pavyzdį, kad reikia rūpintis, nes visi pasensime ir mums reikės dėmesio“, – pabrėžė J. Butkė, atskleisdama, kad dažnai senoliai nori ne tiek knygų, kiek paprasto, nuoširdaus pokalbio.
Paklausta, nuo ko turėtų pradėti mūsų skaitytojai, perskaitę ir prisiminę savo vienišus kaimynus, giminaičius, moteris patarė, jog jie galėtų paskambinti į biblioteką, pasakyti to asmens adresą, papasakoti apie esamą situaciją. „Tai nebūtinai gali būti senyvo amžiaus žmogus, bet ir neįgalusis, judėjimo sutrikimą turintis asmuo“, – akcentavo bibliotekininkė, pasiruošusi nesavanaudiškai padėti dituviškiams.
Robertas MACIUS
