Kalba – žmogaus dvasinės raiškos raktas
Švęsdami jubiliejinį Lietuvos nepriklausomybės 100-metį, stengiamės paminėti visas kiek įmanoma datas ir sukaktis, tad nenuostabu, jog kai kam pro akis gali būti praslydusi Tarptautinė gimtosios kalbos diena, kuri Jungtinių Tautų nutarimu pažymima nuo 1999-ųjų.
Kalba – žmogaus dvasinės raiškos, mąstymo galybės, bendruomenės komunikavimo raktas, paprasčiausia galimybė kiekvienam paskiram labiausiai priartėti prie viso pasaulio. Gimtąja kalba kiekviena tauta perteikia savitą pasaulio suvokimo būdą. Kaip tik dėl to Jungtinės Tautos paragino kasmet pažymėti Tarptautinę gimtosios kalbos dieną, nes ji yra prigimtinis kiekvieno žmogaus ir kartu visos tautos nacionalinis turtas.
JT raginime akcentuojama, jog labai svarbu suvokti kalbą ir kaip gyvą nuolat augantį organizmą globaliame pasaulyje. Laikas, kuriame gyvename, kiekvienam vis kitoks. Keičiasi kalba – keičiasi ir mąstymas, įsigalint kitoms kalboms tautoje ateina kitoks gyvenimo būdas ir kitos tradicijos.
Istoriškai susiklostė, kad lietuvių tauta remiasi kalba. Lietuva yra ten, kur yra lietuvių. Tačiau pastaraisiais metais dėl daugelio lietuvybės pagrindų kilo rimtas susirūpinimas. Visais lygiais vyksta diskusijos, įvairios akcijos – už kalbą, už tautą, už tėvynę. Aiškus ir tvirtas kokių bebūtų socialinių ir politinių pusių siekis, kad visi lietuviai kalbėtų taisyklinga, aiškia ir gražia valstybine kalba. Žinoma, išlaikant ir tarmes.
Turime sava kalba didžiuotis. Vokiečių filosofijos pradininkas Imanuelis Kantas, kurio kilmė kildinama iš mūsiškių Agluonėnų apylinkių, taip rašė: „Iš tikrųjų, jokia kita pasaulio kalba nėra gavusi tiek aukštų pagyrų kaip lietuvių kalba. Lietuvių tautai buvo priskirta didelė garbė už sukūrimą, detalų išdailinimą ir vartojimą aukščiausiai išvystytos žmogiškos kalbos su savita gražia ir aiškia fonologija. Be to, pagal lyginamąją kalbotyrą lietuvių kalba yra labiausiai kvalifikuota atstovauti pirmykštei arijų civilizacijai ir kultūrai.“
Šia proga būtina pažymėti ir kitas reikšmingas šių metų mūsų kalbinio gyvenimo sukaktis. Sukanka 400 metų, kai 1618 m. Prūsijos kunigaikštystėje buvo sudaryta Lietuvos provincija, kurioje lietuvių kalba paskelbta valstybine, ir 200 metų nuo to laiko, kai 1818-aisiais Liudvikas Rėza išspausdino Kristijono Donelaičio „Metus“ – lietuvininkų kalbinės raiškos šedevrą. Tame pat septynioliktajame amžiuje išleistoje lietuvių kalbos gramatikoje Danielius Kleinas teoriškai įteisino Prūsijos vakarų aukštaičių tarmę raštų kalboje.
Taigi, jei ne Mažosios Lietuvos raštijos kūrėjų atkakli lietuvybės išlaikymo veikla, gal ir Jonui Jablonskiui būtų žymiai sunkiau kloti kalbos namų pamatus, ir tie pamatai gal dabar būtų kitokie. Kaip yra teigęs kalbininkas Aldonas Pupkis, didžiausias viso J. Jablonskio norminamojo darbo nuopelnas buvo ir tas, kad jis mokamai suderino Mažosios Lietuvos kalbos atmainą su aukštaičių vakariečių kauniškių tarme.
Vasario 16–kovo 11 dienomis jau trečią kartą buvo rengiamos lietuvių kalbos dienos Lietuvoje ir užsienyje. Tomis dienomis Lietuvos mokslų akademija teikė apdovanojimus už lietuvių kalbos puoselėjimą ir sklaidą, lietuviškos terminijos kūrimą, visuomenės kalbinį švietimą.
