Ko ant pečių nenešiosi?
Paminėkite mokyklą, pamokas, rytmetinį kėlimąsi ir pamatysite, kaip tįsta vaikų veideliai ir šypseną nubraukia rūpesčio šešėlis. Ne ką linksmesni ir mokytojai, gal net labiau susirūpinę, nes jie žino, kokia nelengva būna pradžia. Tiek vienų, tiek kitų laukia sunkus darbas, kurį kažin ar visada įmanoma paversti džiaugsmu. Galbūt tik trumpom valandėlėm, galbūt pasiekus trokštamą rezultatą… Galbūt.
Pirmiausia reikėtų nepamiršti, kad darbas ir negali būti lengvas. Jis – ne žaidimas, ir atostogos jau baigėsi, ir švenčių bus tik retos dienos, o atsakomybė, atkaklumas, pastangos išmokti – kasdiena. Prisižiūrėję tiktokų mokiniai, be abejo, norės mokėti nesimokydami, gražiai kalbėti neskaitę knygų, dailiai rašyti visą vasarą nepaėmę parkerio į rankas, o apie kultūringo žmogaus savybes turbūt geriau pradžioje išvis neužsiminti. Vasaros nuotykių kontekste tai atrodys daugiau negu juokinga. Tada supranti, kokia nelengva misija tenka mokytojams – ištraukti juos iš malonumų ir miego nirvanos, pasodinti prie knygų, įtvirtinti galvoje žodį „Reikia“. Aišku, pasipriešinimas neišvengiamas. Svarbiausia išlaviruoti be konfliktų, kurie mokytoją paverčia diktatoriumi, o mokinį – nuskriaustu teisuoliu.
Dabar gana madinga visaip ir visur išbandyti savo žmogiškas galimybes, ištvermę, jėgą. Kas plaukia sąsiauriais ir vandenynais, kopia į kalnus, mina aplink pasaulį ir atgal, šąla, skęsta, rizikuoja. Dargi kiek traukiančiųjų piligrimų keliais. Net po aštuonis šimtus kilometrų žmonės nueina garsiuoju Camino de Santjago keliu, žygį pradėdami Prancūzijoje ir baigdami Ispanijoje. Čia norisi prisiminti mūsų Lietuvos mokytojus, iš Klaipėdos pėsčiomis traukusius į Vilnių didesnio atlyginimo ir geresnių darbo sąlygų ieškoti. Jeigu nueini minėtais piligrimų takais bent šimtą kilometrų, gauni sertifikatą, liudijimą, jog atlikai reikšmingą žygio dalį. Mokytojai irgi gavo. Kaip visada, pažadų, patikinimų, demonstracinio solidarumo, vieną kitą dešimtį eurų daugiau. Problemos liko.
Senam paprastai linkima sveikatos, jaunam, be visų kitų sėkmės komponentų, dar linkima ir darnaus, gero darbo kolektyvo. Iš įvairių žiniasklaidos pranešimų matyti, kad kažkas nutiko ir pačiai pedagogų bendruomenei. Kelios tarpusavyje nelabai bendraujančios profsąjungos, mokyklose grupės, grupelės, neišvyniojami intrigų kamuoliai, patogūs ir nepatogūs darbuotojai. Neseniai pylėsi žiniose reportažai, kaip moksleivių valgyklose vagiamas maistas, nepagrįstai keliamos kainos, kaip į tą pačią mokyklą grąžinamas mokytoją stumdęs mokinys. O kur dar administracijos ir mokytojų pavieniai ir didesni nesutarimai. Štai Kalvarijoje esą neapsikentusi mokyklos direktoriaus ujimo, bado streiką paskelbė pradinių klasių mokytoja. Visgi konfliktas po kelių dienų baigėsi bendru susitarimu, bet tos mokyklos pedagogų nuotaika kažin ar šventiška, priešprieša taip greit neišsisklaido. Juk sakoma, blogas žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta.
Vyresnieji, kaip ir antikos laikais, vis paburnojame ant jaunimo, nes matome, kaip stipriai jis skiriasi nuo mūsų išgyvento jaunystės laiko. Jie kur kas savarankiškesni, mokantys užsienio kalbų, nebijantys keliauti, save vertinantys (neretai ir pervertinantys) dažniausiai kur kas geriau nei aplinkiniai mano, jų tikslai – maksimalūs, jų žodyne kur kas stipresnę išraišką turi žodžiai: aš, man, mano. Bet… jie ir labai pažeidžiami, jautrūs, greit pavargstantys, nusiviliantys. Atrodytų, čia turėtų būti labai svarbi grožinės literatūros galia. Bet pažiūrėjus privalomąjį lietuvių literatūros kursą vyresnėms klasėms, tai ten tiek gyvenime paklydusių personažų, tokių gyvenimo pavargėlių, kad optimizmo vargu ar įkvėps. Nebent su mokytojo didele pagalba ir išmone.
Ką išmoksi, to ant pečių nenešiosi, – dažnai primenama patarlė, lydinti mokslo žinių siekiančiuosius. Svarbu, kad be laiko kupra nesusiformuotų, kad noras išmokti būtų stipresnis už „patinka-nepatinka“, o mokytojas klasėje būtų tas vedlys, paskui kurį norisi eiti.
