Liaudies instrumentai skleidžia sielos muziką
Ar žinojote, kad kanklėmis anksčiau grojo tik vyrai? Kad iš kiaulės pūslės ir žarnos arba virvelės gaminama pūslinė? Daug įdomios informacijos apie lietuvių liaudies instrumentus gali papasakoti Gargždų muzikos mokyklos Veiviržėnų skyriaus birbynės mokytojas Alvydas Vozgirdas. Apie muziką, kuri sujungia kartų kartas, šnekučiavomės vasaros popietę.
Birbynė – neraliuotai karvei
Vaikams liaudies instrumentus pristatantis pedagogas prisipažįsta, kad sudominti jaunąją kartą nėra lengva, tenka įdėti daug pastangų, edukacines programas vesti žaidimo forma, mokyti pasidaryti instrumentus patiems.
A. Vozgirdo mėgstamiausias instrumentas – birbynė. Tai medinė dūda, kurios gale – karvės rago dalis. „Birbynė buvo piemenų viršininko (kerdžiaus) instrumentas, dar skirtas ir gyvuliams raminti. Iš čia kilęs posakis „neraliuota karvė“. Mat gyvuliai paklūsta birbynės garsui, ramiai eina į tą pusę, iš kurios sklinda muzika. Kai jos nėra, ir gyvulys blaškosi“, – įsitikinęs muzikas. Anot jo, nendrinę (šiaudo) birbynę gali pasigaminti kiekvienas, tačiau tai nėra lengva.
Lamzdelis – dar vienas piemenų žaislas, išskobtas iš medžio šakos. Lamzdeliais piemenys improvizuodavo, atkartodavo paukščių, gyvūnų garsus. „Šiuolaikiniai vaikai pažįsta žirafas, beždžiones, tačiau neatskiria žvirblio čirškėjimo“, – apmaudo neslėpė pedagogas. Anot jo, lamzdelis padėdavo suvaldyti gyvulių bandą. Tą liudija ir rašytiniai šaltiniai. „Kai prapuldavo kokia korva, tai kad užgrodavau lumzdeliu, tai bliaudama atlakdavo“, – tai Jono Davidonio žodžiai iš S. Paliulio knygos „Sutartinių ir skudučių keliais“ (1988 m.).
Grojo ir pasagomis
Lietuvoje net pasagomis buvo bandoma groti. Nors pasaga skirta arklius kaustyti, kad ant slidaus ledo nepaslystų, lietuviai manė, kad jose glūdi gyvenimo laimė ir sėkmė. „Vienas sumanus kalvis pavadino pasagą dambreliu ir ėmė groti, laimės muziką skleisti, tikėdamas, kad nuo tos muzikos ir pats, ir jo šeima laimingesnė taps. Kad saldžiau suoktų, liežuvį jai prilipdė. Tai tokia lietuviška legenda“, – apibendrino A. Vozgirdas. Jo žiniomis, dambrelis – vienas iš seniausių pasaulyje instrumentų, pažįstamas ne vienai tautai. Manoma, kad į Lietuvą dambrelis atkeliavo iš Vokietijos (o galbūt tai totorių palikimas), čia jis įgijo savitą formą ir grojimo būdą.
Senas baltiškos kilmės apeiginis instrumentas yra kanklės. Anksčiau jomis grojo tik vyrai. Instrumento gaminimui ir pačiam grojimui nuo seno buvo teikiama gili simbolinė sakrali prasmė. Tikėta, kad kanklės saugo nuo nelaimių, padeda išvengti karo, maro ir kitų baisių ligų. Kankles dirbdavo iš medžio, kuris kadaise pasodintas žmogaus atminimui. Yra ir dar vienas aiškinimas. Senovės lietuviai tikėjo, kad žmogaus siela po mirties apsigyvena medyje. Todėl mirštant artimajam, kirsdavo medį, dirbindavo kankles, nes tada tos kanklės tarsi žmogaus sielos stygomis skamba. Iš čia turbūt ir lietuviškas posakis „nutrūko žmogaus gyvenimo styga“.
Ožragiu pranešdavo nuosprendį
Kaip etnografinį lietuvių liaudies instrumentą A. Vozgirdas išskiria ožragį, kuris padarytas iš ožio rago su skylutėmis ir mediniu pūstuku. „Jaučio arba ožio ragu grojo piemenys – tai jų bendravimo priemonė. Pučiant ožragį būdavo kviečiami kaimo bendruomenės susirinkimai nusikaltusiam žmogui teisti. Taip nusikaltėliui pranešama, kad jis kaime nebepageidaujamas“, – žiniomis dalijosi liaudies instrumentų žinovas.
Anot A. Vozgirdo, moderni XXI a. visuomenė muzikos instrumentų ieško specializuotose parduotuvėse, o anksčiau buvo pasitelkiamos visos priemonės, kurios yra gyvenamojoje aplinkoje: namų, kiemo, tvarto ir pan. Pavyzdžiui, pūslinė yra iš išpūstos kiaulės pūslės ir žarnos, anksčiau teturėdavo tik vieną stygą, dabar daroma ir su dviem, trim. Su išpūsta kiaulės pūsle vaikai ir šiaip žaisdavo, būdavo vietoj baliono.“
