Netiesa? Bet ir ne melas
Daugelis jau išsiugdė įprotį girdėti ne tai, kas sakoma, o kas nutylima. Nes tai, kas pasakoma, vis dažniau yra netiesa. Pamažu įprantame meluoti. Šių dienų samprata – truputį. Subtiliai, grakščiai, įtikinamai. Mat tiesa vis dažniau tampa nepatogi, verčia imtis konkrečių veiksmų ar atsakyti už savo žodžius ir veiksmus.
Žodis, netampantis kūnu
Akivaizdu, meluoti, vadinasi, kažką mėginti įtikinti nebūtais dalykais. Štai kone kasdien socialiniuose tinkluose rašoma apie Lietuvos pramogų elito atstovų numatomus kontraktus su Holivudo prodiuseriais, žymiausiomis pasaulio muzikos įrašų studijomis. Vienas žinomas Lietuvos vyras prieš kelerius metus pranešė apie derinamus kontraktus su australų kino prodiuseriais. Ir ką? Nepaisant kone kasdien pasirodančių pranešimų apie galimus mūsų įžymybių pasaulinio lygio sandorius ir kontraktus, šiandien tik vienintelė Lietuvos aktorė Ingeborga Dapkūnaitė kviečiama filmuotis Holivudo juostose. Tai koks tų pranešimų tikslas, jei pažadai netampa tikrove? Galbūt tai galima vertinti kaip dvasinę apatiją, kai norima menamą pateikti kaip tikra? Juk norint iš tiesų ko nors pasiekti šiandien, reikia titaniškų pastangų. Išgarsėti šiais laikais trokšta visi. Ir kai tokios praktikos tampa akivaizdžios ir įmanomos, nestebintų netgi tai, kad būsimi rašytojai ar kūrėjai pradėtų garsintis dar neparašę nei knygos, nei sukūrę meno kūrinio. Ar tai melas? Šių dienų kriterijais, regis, jau nebe.
Pažadai, nekeičiantys nieko
Kai netiesos grūdus barsto pramogų pasaulio atstovai, į tai galima numoti ranka. Deja, panaši praktika jau įsigalioja ir pasaulio galingųjų bei valdžios atstovų kasdienybėje. Skambūs pažadai, nuostatos ir moralinės normos tik deklaruojamos. Gyvenime jos tiesiog akivaizdžiai nevykdomos. Arba pirmiausia visa tai yra patogu tik juos dalijantiems, nors pasekmės – visuomenės nepasitikėjimas šiandien bado akis. Ar prisimenate, ką apie Rusijos ir Ukrainos karo baigtį žadėjo dabartinis JAV prezidentas, ateidamas į valdžią? Ir jo pastabos, kad dėl karo kaltos abi pusės, jau nekelia pasipiktinimo, tik didina nusivylimą, kad melo kojos tampa vis ilgesnės. Darosi įdomu, ar gaus vadinamosios pasaulio galingiausios pasaulio valstybės lyderis Nobelio premiją. Už kalbas ir pažadus, kurie, regis, turi pozityvių ketinimų, nors po jais dažniausiai slypi ne kas kita, tik materialinės gerovės siekimas sau. Ar nemaža jo dalis pažadų yra melas? Galbūt ne, nors tiesa jų irgi nepavadintum.
Gyvenimas visuomenei ar tik sau?
Jeigu vieši ir dažnai matomi asmenys savo mintis, norus ir ketinimus dažnai sąmoningai ar nesąmoningai painioja su tikrais pozityviais pokyčiais, tai kaip jaustis eiliniams žmonėms, gyvenantiems pagal jų leidžiamus įstatymus ir reglamentuotą tvarką valstybinėse institucijose. Ir kas paneigs, kad nemažos dalies atveju politikų ar valstybės tarnautojų deklaruojami ketinimai šiandien – viso labo tik žodžiai, kuriais tikėti neverta, nors ir kaip įtikinamai jie skamba. Girdint juos, susidaro įspūdis, kad dėl to visos didelės pasaulio ir vietinės mūsų gyvenimo problemos tampa ne tik nesprendžiamos, bet ir neišsprendžiamos. Dėl to didėja visuomenės nerimas, auga nepasitikėjimas valstybe ir valstybinėmis institucijomis, kyla apatija, nenoras ko nors imtis ar daryti. Nestebintų tai, jei netolimoje ateityje vienintelė svarbi informacija būtų – kas ir ką žino iš tiesų, nes atskirti, kur tiesa, o kur melas – tampa vis sudėtingiau.
Vilma SRĖBALIŪTĖ
