Norėčiau suponuoti, bet…
Dar vieną žodį norime ar nenorime turime įsileisti į savo žodyną. Jis atkakliai braunasi į mūsų kalbą ir nėra kažkoks svetimkūnis, tiesiog iš mums giminiškos lotynų kalbos atėjęs ir reiškia ne ką kita, o „lemti, būti prielaida“. Taigi norėčiau suponuoti (daryti prielaidą), jog gyvenimas eina sėkminga linkme, bet vidinis cenzorius kažko priešinasi, traukia iš atminties visokius nesmagius pavyzdžius ir neleidžia pernelyg džiaugtis.
Štai, atrodytų, rimsta rugsėjo pradžios triukšmas, vaikai mokyklose, tėvai gali lengviau atsikvėpti, su vadovėliais ar be vadovėlių pamokos vyksta, ugdymo procesas įsibėgėja ir, kaip per žinių laidą sakė vienas pakalbintas vaikiukas: „Iš mokyklos neišeisim tol, kol visko neišmoksim.“ Nuskambėjo labai linksmai, teisingai, tačiau priminė ir girdėtą anekdotą, kur mokytoja sako:
– Kas mokysis gerai, eis į dangų, o kas blogai – į pragarą.
Balsas iš paskutinio suolo:
– Tai ką, mokyklos gyvam pabaigti negalima?
O šiaip mūsų šalies informaciniame lauke mažne kasdien kartojama, kokia suirutė švietime, vėl laukia egzaminų chaosas, kaip čia bus, kokios nemalonios patirtys neišvengiamos. Atrodytų, lyg būtų skonėjamasi nesėkmėmis, jų laukiama, lyg tai būtų kažkoks švietimo proceso variklis. Žinoma, iš klaidų reikia mokytis, bet toks nuolatinis bauginimas stresą kelia tiek mokiniams, tiek mokytojams. Iš vienos pusės – gal ir neblogai, ministerijai neleidžiama užsnūsti, švietimo darbuotojai juda, kruta, svarbu tik, kad nesąmoningų naujovių nesiūlytų. Iš kitos pusės – juk ir kuinas, ilgai niukinamas, vežimą į kalną gal kaip nors užtemps.
Lietuvoje ne mažiau bauginantis dalykas – mokyklų uždarymas. Ką reiškia uždaryti miestelyje mokyklą? Viskas, gyvenimas sustoja. Galima kiek nori gražinti aplinką, sodinti gėlynus, kurti muziejus, tuo gyvybės neįkvėpsi. Matėm per TV Kražių miestelio pavyzdį. Nuo 16 a. buvusi gimnazija tapo pagrindine mokykla, kažko ten pritrūko, ar tai kelių mokinių, ar dar kas šį sprendimą suponavo, bet prasminga miestelio istorija nubraukiama. Gyvenimas, anot vietinių, apmirs, paskui ims stagnuoti ir nykti. Galime pasidžiaugti: mūsų rajonas tame kontekste skamba pergalinga žinia, jog per rekordiškai trumpą laiką štai ėmė ir pastatė modernią „Saulės“ mokyklą Sendvario seniūnijoje. Beje, prieš porą metų nauja pradinė mokykla buvo pastatyta ir Jakuose. Kai kas čia įžvelgia pataikavimą Klaipėdos priemiesčio gyventojams, kurie šiaip jau dieną praleidžia Klaipėdoje, tik miegoti sugrįžta į rajono žemes, bet nauja ugdymo įstaiga vis tiek džiugina. Vaikams nereikės nutolti nuo namų, taip patogiau, ir tėvams ramiau, o visuomenei tai ženklas, jog rajonas – perspektyvus.
Gargždai irgi šį tą nauja išspaudė: du centrus atnaujino, trečią – daugiafunkcį sporto centrą – jau netrukus atidarys. Pirmiausia pamažu atgyja rekonstruoti kultūros namai. Kol kas dar miesto nedrebina, kaip žadėjo, betgi miestelėnai laukia ir tikisi. Laukiama spektaklių, koncertų, įdomių žmonių, susitikimų – švytėjimo ne tik naktį, bet ir dieną. O labiausiai nustebino Klaipėdos rajono savivaldybės sveikatos centras, buvusi Gargždų poliklinika. Daug metų buvęs panašus į kaimo ambulatoriją, per itin trumpą laiką pavirto į modernią erdvę. Įžengus į šį medicinos centrą užplūsta tokia šviesi nuotaika, jog net negalavimai tampa lengvesni ir tiek dejuoti nesinori. Nepaneigsime, jog estetiška, komfortabili aplinka reiškia daug, bent jau emocinei sveikatai. Ypač tai paveiku vaikams (nors sirgti niekas nenori, bet rudeninis virusas jau guldo žmones ir rodo savo galią).
Neprisimenu, kuris įstatymų leidėjas pastaruoju metu suponavo mintį, jog šeima, turinti du vaikus, jau esanti daugiavaikė. Čia tai bent naujiena. Ir kas ją nulėmė? Gal pinigų skaičiavimas? Esą išleisti vaiką į mokyklą jau neužtenka 400 eurų, nes dar reikia pratyboms, sportinei aprangai, klasės fondui. Reikia, bet būdų sutaupyti tikrai yra. Kad ir mokyklinė uniforma. Šis rūbas tinka visiems metams, o pataupius – ir keleriems. Prisimenu tą visuotinį džiaugsmą, kai uniformos buvo panaikintos, paskelbtos tarybinės mokyklos reliktu (dabar jau siūloma ir be gėlių eiti, nes tai esą irgi iš to meto). Tik vėliau apsižiūrėta, jog uniformos dėvimos visose tvarkingose pasaulio mokyklose, ir prieškario Lietuvoje jos taip pat buvo. Be to, kokios tos uniformos turi būti, sprendžia kiekviena mokyklos bendruomenė, kažkokių reikalavimų iš viršaus niekam nėra nuleidžiama.
Taigi norėčiau suponuoti (primenu, kad paprastai sakytume: darau prielaidą), jog laikas nestovi vietoje, vyksta daug įdomių procesų, gerų ir kritikuotinų (apie šiuos jau kitą kartą). Nematyti – negali, tylėti – neišeina, o kalbėdamas bent jau nelieki abejingas.
