• 18 rugsėjo, 2021
|

Paveldėtoje sodyboje šeimininkai įgyvendina svajones

Nors ūkininkų laukų pašonėje nuo pavasario žydinčioje sodyboje Albina ir Vytautas Gudelevičiai nuolat negyvena, čia jauti namų šilumą, jaukumą ir nevaržomą kūrybinę laisvę. Didžiuliai ąžuolai, klevai, uosiai, drebulė, prie kurios pririšdavo arklius Albinos senelis Adomas, tarsi sargai saugo seną sodybą nuo vėjų.

Veiviržėnų seniūnijos Jonikaičių kaime, kuris ribojasi su Vainotiškės, Šalpėnų, Kurmių ir Kidulių kaimais, – tik kelios sodybos. Istorijos šaltiniai liudija, kad niekada jų čia nebuvo daug: Švėkšnos dvarui priklausiusioje Jonikaičių tarnystėje 1644 m. gyveno 10 šeimų, vėliau – 11, o 1737 m. Švėkšnos bažnyčios katalikų registracijos knygoje įrašytos 12 šeimų, kuriose gyveno 108 žmonės. 1923 m. Jonikaičių kaime buvo 23 ūkiai, o juose – 98 gyventojai. Iki 1950 m. kaimas priklausė Švėkšnos valsčiui, vėliau – Šalpėnų, Judrėnų, Veiviržėnų apylinkėms. Seną Albinos ir Vytauto Gudelevičių sodybą Jonikaičiuose nuo kelio nesunku pastebėti, tačiau pamatyti, ką sukūrė du darbštūs ir kūrybingi žmonės, gali tik pakviestas į kiemą ir vidun.

Sodyboje daug sūpynių ir, žinoma, gėlių. Pavėsinėje gera atsikvėpti nuo kaitros.Vytautas 60-mečio proga gavo dovanų šį didžiulį krepšį, kurį Albina prisodino gėlių. Prieš 10 metų

Sodybą Jonikaičių kaime A. Gudelevičienės mama Bronislava paveldėjo iš savo tėvų Onos ir Adomo Šarkų. Pagėgiuose iki šiol nuosavame name gyvenanti moteris gimtoje sodyboje leido kelerius metus pagyventi jaunai šeimai, o prieš dešimt metų joje ėmė tvarkytis dukra Albina su vyru Vytautu. „Jei dabar reikėtų pradėti viską nuo pradžių, nežinau, ar besiryžčiau, – nusišypsojo Albina, savo vaikystės vasarų namuose su vyru leidžianti atostogas ir laisvalaikį po darbo. – Prieš dešimt metų čia viskas buvo kitaip. Vyras kasmet filmuoja, kaip keičiasi mūsų sodyba. Išsikrausčius nuomininkams, dvi dienas rinkome šiukšles, vėliau kirtome krūmynus, kol atsirado erdvė.“ Tada prasidėjo kūryba ir svarstymai, kur sodinti medelius, gėles, kur pakabinti sūpynes, kur įrengti laužavietę. Albina prisipažino, kad po darbo Klaipėdoje į sodybą atvažiuodavo vakare, o keldavosi ryte šeštą valandą ir beveik visą dieną praleisdavo lauke. „Dabar jau pamiegam ir iki devynių. Kad spėčiau susitvarkyti taip, kaip noriu, reikia daug laiko“, – šypsojosi moteris. Jos darbštumą, gebėjimą puoselėti sodybą bene geriausiai apibūdino kaimyno ūkininko mama: „Penkių bobų darbas.“ Albinai nuo mažens patiko nelengvi ūkiški darbai, todėl jos negąsdina nei žolės pjovimas 50 arų sodyboje, nei akmenų kilnojimas iš vienos vietos į kitą, nei darbas kastuvu. „Kai prieš trejus metus iškasė tvenkinį, čia buvo didžiausias kalnas žemių. Pati jas išlyginau, padariau laiptus į vadinamą balkoną prie tvenkinio. Vytautas pastatė staliuką ir suolelį. Labai mėgstu ten sėdėti ir žiūrėti į vandenį“, – pasakojo moteris. Beje, kai tvenkinyje pavasarį būna daug vandens, išryškėja jo kontūras, kuris primena Lietuvą. Tad tvenkinį taip ir vadina. Yra sodyboje ir Rojaus vartai, ir Berlyno siena, virš kurios kalena gandrai…

Į sodybą, kurioje didžiuliai ąžuolai, klevai, uosiai, drebulė, kadagys, tujos, eglaitės, pušys, atklydusios stirnos kartais pridaro bėdų – apgraužia augalus, todėl artėjant žiemai juos tenka aprišti. Vytautas nufilmavo ir kaip nukenčia pačios stirnos. „Netoli tvenkinio matydavau gulinčią nedidelę stirnaitę, o kartą ją užpuolė lūšis. Nufilmavau tą žvėrį, dorojantį stirnaitę. Už 100 metrų teka Judrė, o ten yra bebrų, kurie nepagaili medžių. Tvenkinyje žuvis gaudo pilkasis garnys, nuo kurio neina atsiginti, buvo įsisukusi ir kiaunė“, – vardijo Vytautas. Gervių klyksmai, genio kalenimas, voveraitės šuoliai iš medžio į medį, lapės šmėžavimas – viskas pažįstama ir miela. Vilko, tiesa, nematė, bet kaimynų galvijai ir šią vasarą patyrė pilkųjų aršumą.

Užkoduota genuose

„Geriau nusipirksiu augalą negu naują drabužį“, – tvirtai sakė Albina, kuriai aplinkos tvarkymas – didžiausias malonumas, tad beveik visą dieną, jei nelyja, praleidžia lauke. Jos mama dirbo bibliotekoje ir labai mylėjo gėles. „Nuo vaikystės mačiau, kaip mama jas sodino. Ji nepagailėdavo pinigų, kad nusipirktų retesnį dekoratyvinį medį, gėlę. Kartą už hortenzijų krūmą sumokėjo 150 litų. Kaimynai stebėjosi. Ir šią vasarą mamos hortenzijos apsipylė didžiuliais žiedais. Jos sodyba Pagėgiuose ne kartą pripažinta gražiausia miestelyje“, – linksmai pasakojo Albina. Tiesa, pasiligojus mamai, Albinai tenka prižiūrėti ir jos sodybą Pagėgiuose, kasmet rudenį ar pavasarį apkarpyti 40 dekoratyvinių krūmelių ir medelių. Bet darbšti moteris nesiskundžia, nes žymiai smagiau triūsti gėlynuose nei darže. Tad nenuostabu, kad ir Jonikaičių kaime kuriamą grožį jau prieš kelerius metus įvertino Šalpėnų bendruomenė, o 2018 m. Klaipėdos rajono savivaldybė Albinos ir Vytauto sodybą nominavo kaip Šimtmečio sodybą.

Žinodami, kas labiausiai gali pradžiuginti, draugai ir giminės Gudelevičiams dažnai dovanoja augalus. Keliems dabar dar vazonuose šeimininkai ieško tinkamiausios vietos. Daug gėlių sodyboje išbarsto sėklas, tad visiems, kurie nori puoštis, Albina negaili daugiamečių gėlių daigų. Nei suskaičiuoti, nei išvardinti visų pavadinimų neįmanoma. Vienur gėlės ir vaistažoliniai augalai auga tarsi savaime, kitur vienmečiai, kruopščiai Albinos susodinti, pakeitė nužydėjusias pavasarines gėles. Sodyba neaptverta, tačiau viename šone sustatyti šiaudų rulonai tapo puikia tvora, auginančia moliūgus. Yra buvę rulonuose sodinti ir jurginai, ir serenčiai – ką sugalvoja šeimininkė, tas juose ir žydi, o pernai sūnaus vestuvėms dekoruotais rulonais apstatė kelią į namus.

Gėlynai juosia sodybą iš visų pusių, natūraliai įsilieja į seno sodo žalumą, jų gausu ir saulėkaitoje. „Neįmanoma visų palaistyti, tad laisto dangus, o kad būtų bent kiek mažiau ravėjimo, mulčiuoju pjuvenomis, – pasakojo Albina, vedžiodama nuo vieno gėlyno prie kito. – Mėgstu, kad vasarą nė vieno lapelio nebūtų ant žolės.“ Prisipažinsiu, vos įžengusią pro atkeltus vartus pakerėjo žolės žalumas ir minkštumas. Norėjosi per ją eiti basomis, glostyti rankomis…

Kūryba – nesibaigiantis procesas

Nuo ryto iki vakaro, o kitą rytą vėl iš naujo galima eiti ir eiti takais prie sūpynių, kurios skirtos ne tik anūkėlei Ievutei ir svečiams, pro seną sodą, kur tarp obelų kabo lova, leistis prie tvenkinio, pavadinto Lietuva, kilti ant pylimo, gavusio Balkono vardą, ir pažvelgti į mišką… Čia nuostabą kelia seni dideli žaislai, kurių šeimininkė nesiryžo išmesti, tad juos išdėstė prie medžių. Sako, anūkėlė mėgsta šią vietą, kaip ir savo namelį arčiau senos trobos.

„Mudu miške pamatome šaką, išverstą medį ir jau galvojame, ką iš jo padaryti, kur pritaikyti“, – sakė puikiai vienas kitą suprantantys ir gamtą jaučiantys Albina ir Vytautas. Taip atsirado sūpynės, arka, pavėsinė praėjusią vasarą vykusioms sūnaus vestuvėms, tinklai, sukabinti jaunųjų nuotraukoms, pasagų, kiaušinių medžiai ir daugybė kitų detalių. Iš savo miškelio medžių – ir Vytauto sumeistrauti išdailinti stalai, suolai, kėdės, spintelės, durų apvadai, rėmeliai, šviestuvai, žvakidės kambariuose. Sunku iš karto žvilgsniu aprėpti tiek lauko erdvę, tiek kiekvieną trobos kampelį, kuriame ir restauruoti seni baldai, ir Albinos megztos lėlės. Moteris prisipažino norėjusi studijuoti dailę, bet per vėlai nuvežusi dokumentus. Dabar Albinos kūrybiškumas skleidžiasi sodyboje tarp gėlių. „Esu profesionali konditerė ir visą gyvenimą dirbu šį darbą. O kai stojau mokytis, torto nebuvau mačiusi“, – juokėsi Albina, vaišindama dar šiltomis bandelėmis ir pyragais, tačiau pasakodama ne apie kepinius, o apie sodybos augalus.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių