Šimtametės gargždiškės dienotvarkėje – skaitymas pirmoje vietoje

Kartu su Gargždų miesto seniūne Indre Žiediene prieš savaitę lipdamos daugiabučio laiptais į antrąjį aukštą pasveikinti šimtametės gargždiškės, kiekviena sau tyliai mintijome, kokią jubiliatę sutiksime. Dešimt gyvenimo dešimčių!
Buvusi ilgametė Gargždų poliklinikos stomatologė Jadvyga SKODŽIŪTĖ duris atidaro šypsodamasi: svetingai mus pakviečia vidun, sodina prieš šventinio stalo su šviežutėliu šakočiu ir krištolinėse taurėse putojančiu jubiliejiniu gėrimu. Gargždiškė nusijuokia: nesinorėjo to viešumo, kad kas žinotų, jog jai šimtas. „Tiek metų gali tik priešui palinkėti“, – šelmiškai ištaria jubiliatė.


Pasirinko filologines studijas
Mažytis ir kuklus Jadvygos butas pirmiausia akį patraukia knygų lentynomis. Iš Biržų kilusi jubiliatė pasakoja, kad jos tėveliai buvo pradinių klasių mokytojai, šviesūs žmonės, skatinę lavintis. „Nuo mažens labai mėgau skaityti“, – akcentuoja pašnekovė, prisimindama, kad ir pirmosios jos ir sesers dvynės Elenos 1940 m. pasirinktos studijos Kauno universitete – lietuvių kalba ir literatūra. Šviesios atminties brolis Petras gimtuosiuose Biržuose buvo žurnalistas, prozininkas, parašęs ne vieną apsakymą, feljetoną, humoreską. Atkurtos Nepriklausomybės pirmaisiais metais Petras savo kūrybą pristatė ir gargždiškiams: bibliotekoje vyko literatūrinis vakaras.
Jadvyga be skaitymo – kaip be duonos. Ji džiaugiasi, nors ir prireikė akių operacijos, regėjimas geras. Ji iki šiol mėgsta skaityti, ne, poezijos nelabai, tačiau įžymių žmonių biografines knygas skaitanti viena po kitos.
Antrajame pasauliniame kare, vokiečiams okupavus Lietuvą, Kauno universitetas buvo uždarytas, Jadvyga ir jos sesuo buvo priverstos palikti pusantrų metų trukusias filologines studijas.


Pakeitė profesinį apsisprendimą
Dvynės vėl grįžo į Biržus, kur tėvai turėjo apie 10 ha ūkį. „Tėvelis jau buvo miręs, su mama gyvenome ūkiškai. Karo metais permąsčiau savo studijų pasirinkimą… Nutariau lietuvių kalbos nebestudijuoti. Pamąsčiau, kad esu neiškalbinga, o juk mokytojaujant to reikėtų. Tad nutariau keisti studijų kryptį. Mat nuo vaikystės vis turėdavau bėdų su dantimis, mama dažnai vesdavo pas dantų gydytoją. Įsižiūrėjau į jo darbą. Nutariau: ogi įdomu, patinka! Vos tik frontas praėjo pro Biržus, kartu su drauge 1944 m. rugsėjį susiruošėme studijuoti į Kauno medicinos institutą, tada stojant nereikėjo laikyti jokių egzaminų“, – studijų apsi­sprendimą puikiai prisimena šimtametė, su šypsena pridurdama, kad jaunas žmogus nesureikšmina sunkių akimirkų. Ties Biržais vykę mūšiai buvo labai aršūs, mama gelbėdama šeimą, pasiėmusi maisto drauge su kitais žmonėmis pasitraukė apie 5 kilometrus nuo sodybos, išsikasė žeminę. Taip slėpėsi nuo antskrydžių, šaudymo. „O mums su sese buvo linksma, kad kulkos tiesiai virš galvos skrenda“, – apie prieš aštuoniasdešimt metų vykusius įvykius pasakoja gargždiškė.


Stomatologiją lėmė pasikeitimas
Į Kauną susiruošė kartu su drauge iš Biržų. Iki Šiaulių – siauruku, toliau nebuvo jokio kito transporto – tik kariniai ešelonai. Abi biržietės buvusios drąsios, įsiprašė, kad paimtų. „Tie traukinių vagonai – gyvuliniai, pilni rusų kareivių prikimšti, į frontą juos vežė. Tualetų tokiuose gyvuliniuose vagonuose nėra, iki šiol man prieš akis iškyla juokingas vaizdas, kaip juos paleidžia į laukus, o jie ten tupi būriais“, – sunkią ir pavojingą kelių dienų kelionę į Kauną su rusų okupantais prisimena Jadvyga.
Kauno medicinos instituto sąrašuose pamatė savo pavardę, apsidžiaugė, kad įstojo. Bet kitą minutę – nusivylimas: norėjo į stomatologiją, o priėmė į mediciną. Tačiau čia pasimaišė jo didenybė atsitiktinumas: tuo pačiu išgirdo, kad kita studentė apgailestavo, jog įstojo į stomatologiją, o norėjosi atvirkščiai. Žodžiu abi nuėjusios pas rektorių ir jis leidęs apsikeisti sąrašuose. Tad Jadvyga 1948 m. baigė stomatologijos studijas ir privalėjo važiuoti dirbti pagal paskyrimą. Buvo du pasirinkimai: Šilutė arba Šakiai. „Tuomet kalbėjo, kad po karo, kai vietiniai gyventojai emigravo į Vokietiją, Šilutėje daug rusų, o aš rusiškai nemokėjau, nenorėjau rusifikuotam krašte gyventi, tad pasirinkau Šakius, pirmoji mano darbovietė buvo Kudirkos Naumiestyje. Ten išdirbau 8 metus“, – puikiai pamena Jadvyga.


Po karjeros – laikas sau
O kaip šimtametės gyvenimo kelyje atsirado Gargždai? Jadvyga skambiai nusijuokia sakydama, kad čia irgi toks atsitiktinumas įvyko. Gargžduose dirbanti jauna stomatologė norėjo persikelti į Kudirkos Naumiestį – tad su Sveikatos ministerijos leidimu jiedvi susikeitė darbo vietomis.
Niekada nesvajojusi vadovauti po kelerių metų darbo Gargžduose buvo paskirta Stomatologijos skyriaus vedėja. „Neprisimenu jokių konfliktų darbe“, – paprastai sako Jadvyga, išdirbusi 40 metų. 1988 m. ji išėjo į pensiją, dar kurį laiką dirbo dantiste, bet vėliau visą savo laiką skyrė jau vien sau, artimiesiems, giminėms, dalyvavo prie bibliotekos susibūrusio literatūrinio klubo „Gabija“ diskusijų vakaruose. Mėgo keliauti po Lietuvą, aplankė Karpatų kalnus. Daug bendravo su savo dvyne seserimi, kuri irgi buvo medikė, kai ši tapo našle. Tuomet pusmetį gyvendavo Biržuose jos sodyboje su 15 arų žemės, o kitą pusmetį, šaltąjį, – abi Gargžduose, Jadvygos bute. Prieš dvylika metų netekusi sesers Jadvyga sako labiausiai liūdinti dėl jau anapilin išėjusių artimųjų, draugių, iš kurių belikusi tik viena. Dar pasikalbančios telefonu.


Atmintyje – Maironio „Čičinskas“
Jadvyga nuoširdžiausiai džiaugiasi ja besirūpinančiais artimaisiais. Graži bendrystė, šeimos tradicijos, pagarba vieni kitiems – giminėje įprasta. Brolio Petro sūnus Egidijus su žmona Zita Rūta, dalyvavę pokalbyje, tik smagiai nusijuokia: nėra vargo su Jadvyga. Jie sako, kad jiems patiems reikia suspėti su ja, kuri Kūčioms visada 100 virtinių su baravykais padaro, Užgavėnėms blynų prikepa, dar pati ir į parduotuvę susiruošianti. „Nulipu, užlipu, kad tik turėklai būtų“, – paaiškina Jadvyga.
Šimtametė tik ranka numoja, paklausta apie kokias nors dietas, ypatingą dėmesį sau. „Jokių dietų nepripažįstu. Nemėgstu modernių valgių, valgau viską: silkę, mėsą, duoną. Dabar ilgiau pamiegu, kai nereikia niekur skubėti“, – paprastą savo gyvenimo ritmą atskleidžia gargždiškė.
Per visą pokalbio laiką iš jos lūpų neišsprūsta jokia dejonė dėl kokių nors sunkumų, ligų, kurių jai teko patirti.
„Jei turite dar laiko, per pusvalandį galiu padeklamuoti Maironio poemą „Čičinskas“, – atsisveikinant mus dar kartą apstulbina jubiliatė.

Vilija BUTKUVIENĖ
Aut. nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių