Teisybė kaip ta statinė su dvigubu dugnu
Visai nenoriu griebtis tautosakos, bet šis posakis vis tik geriausiai atspindi pastarųjų dienų realybę. Tiesiog skendim kartėlio, praradimų ir piktdžiugos pliūpsniuose. Vieni verkia praradę, kitiems – džiugesys iki ašarų, jog aniems liūdna, o stebintiems iš šalies belieka tik gąsčiotis ir bodėtis. Bodėtis bjaurastimi, kuri išsiveržė su tokia jėga, jog nustūmė šalin bet kokį moralumą ir atskleidė, koks silpnas ir niekingas gali būti žmogus. Šių dienų žinios – tai kažkokia vientisa melo, apgavysčių ir mirčių kronika. Netgi pažvelgti su humoru jau nelabai beišeina.
Tikriausiai atkreipėte dėmesį, kokie tušti didžiųjų miestų kiemai ir žaidimų aikštelės. Jose nėra vaikų (apie Gargždus dar to nepasakytum). Gerai tiems, kurie pakliuvo į stovyklas, jais, jų laisvalaikiu, sportiškumu pasirūpinta nors trumpą laiką. O kiti? Net klausimas neturėtų kilti, aišku, kniūbso prie kompiuterių ir telefonų. Ten jie gyvena, žaidžia, susiranda draugų, išbando savo jėgas, kuria ateities planus. Neretai negražius ir netgi žiaurius, nes tiek „sektinų“ pavyzdžių randa. Labiausiai žiūrimi vaizdai, demonstruojantys šlykštų elgesį, neleistinus veiksmus, patyčias. Apstumdyti benamį, spardyti šunį, mėtyti akmenis į pravažiuojančias mašinas – tokia tat tėvų apleistų, šiuo metu į mokyklą neinančių, iš kompiuterio gyvenimo besimokančių vaikų vasara. Nežinia, ką dar išgirsime apie tragiškus dviejų Vilniaus vaikų likimus, kur draugas nužudo draugą, išniekina jo palaikus. Jiems abiems, tiek aukai, tiek žudikui, tik po penkiolika metų. Kur slėpėsi tokie žiaurūs ketinimai, kas juos paskatino? Atsakymus vargiai atrasime, mūsuose gi viskas užslaptinta, apipinta gandais ir spėlionėm. Jeigu kas prasitaria, tai būtinai su gynybiniu žodžiu „galimai“. Štai sugavo jaunuolį, Gargžduose narkotikus platinusį, tai vėlgi padaryta didžiausia paslaptis. Be pavardžių, be vietos, be aplinkybių, mat esą gali jauną asmenybę sužaloti. Visagalė asmens duomenų apsauga… Kažin, ar toks tylėjimas visuomenę, o ne tik asmenį apsaugo? Greičiau – priešingai. Tik kažkodėl kiti piliečiai labai jau vieši tapome. Mums gali skambinti visokie apsimetėliai ir sukčiai, siūlyti paslaugas, taikytis apgauti, į visokias aferas įtraukti, ir niekam nei motais. Duomenų apsauga čia neveikia?
O jaunimo pasaulyje iškyla vis nauji pomėgiai, veidai ir autoritetai. Atvyko į Lietuvą juodaodis vaikinukas, net mokyklos, pasirodo, nebaigęs, o jį kaip didžiausią svečią pats ministrasir sostinės meras sutinka, tūkstančius eurų moka (ne savo, o iš bendro biudžeto katilo). Aplink didžiulė susižavėjusių vaikų minia spiegia, kurgi ne, jų dievaitis atvažiavo. Tas, kuris viską filmuoja ir pasauliui rodo, supraskit, mus garsina. Aš galiu to nesuvokti, kita, nueinanti karta, bet kai medikai, vaikų psichologijos specialistai tokią euforiją atsargiai ir aptakiai vertina, jau verta suklusti. Kuo tiki, kokius pavyzdžius renkasi mūsų vaikai, rodo ir žmonių pasaulio sparčią raidą. Visuomenė keičiasi tikrai ne į gera, nes sektinu pavyzdžiu, kaip dabar mėgstama sakyti, „žvaigžde“, gali tapti visiškus niekus kuriantis žmogus.
Niekais pastarosiomis dienomis mus penėjo ir šalies politinio gyvenimo kūrėjai bei vertintojai. Situacija kaip reta- išrinktieji mūsų šalies valdyti nenori. Na, gal „nenori“ būtų netikslu. Tiesiog negali, nes tuoj tamsi praeitis pasiveja ir iš kėdės išverčia. Sunku atsistebėti, iš kur tas nepaliaujamas godumas, įstatymų nepaisymas, tiesos dangstymas? Lyg kas žmonėms uodegas iš naujo būtų prikabinę, o tada kaip kino filme – uodega vizgina šunį. Tame fone labai iškalbingas paskutinis Emilio Vėlyvio filmas „Zero“. Jame parodoma, kaip visi apie visus turi kompromituojančios medžiagos, ją kaupia ir tik laukia momento, kada galės ištraukti. Gyvenimiška. Ir dabar jau realu. Kasdien viešumoje tai matome, skaitome, dūmojame: kur čia melų pasaka, o kur tiesos auksas žiba?…
Štai tarsi viešai, spaudoje, suskaičiuoti mūsų savivaldybės politikų pinigai, kiek turėjo, ką žmonėms tarnaudami užgyveno. Tik kodėl kai kurie skaičiai tokie netikri atrodo? Nors viešai deklaruoti VMI. Ypač, jei žmogus ne praturtėjo, o bedirbdamas mūsų visų labui ėmė ir nuskurdo. Skaito žmonės pateiktą medžiagą, aptarinėja, galvas kraipo, matosi, netiki… Kadangi daugelis vieni kitus pažįsta, gyvenimus panagrinėja, užmojus panarsto, tai abejonių kyla daug. Juk suskaičiuoti, apskaityti tie matomieji, o kiek nematomų turtų dar likę…. Bet čia vėl reikėtų to stebuklingo žodžio „galimai“. Dėl viso pikto.
Taigi teisybė lyg ta statinė su dvigubu dugnu: pradžioje midus, giliau – degutas.
