Veiklus klaipėdietis: gerovė ne tik sau, bet ir kitiems
Vidinės ramybės ir sveikų iššūkių ieškantis keliautojas – taip save apibūdina iš Vilniaus į Klaipėdą persikėlęs Virgilijus Pajaujis. Jaunas vyras žengia sąmoningumo keliu ir savo darbais siekia sukurti geresnį rytojų ne tik sau, bet ir kitiems. Jo patirties bagaže – nevyriausybinės organizacijos, paslaugų centro verslui veikla, savanorystė emocinę ir psichologinę pagalbą senjorams ir jaunimui teikiančiose linijose.
„Klaipėdoje mane įkvepia jūra. Taip įkvepia, kad šeštadienio rytus pradedu maudynėmis jūros gaivoje. Joje daug visko telpa – ir bangos, ir smėlis, ir paukščiai su laivais, o horizonte – ramybė, pasitikėjimas, stiprybė“, – sako V. Pajaujis.
Indėlis kuriant Lietuvai
– Kuo vadovaujatės tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime?
– Kiekvienoje situacijoje stengiuosi pirmiausia matyti žmogų. Man taip pat svarbus atvirumas sau ir kitiems. Tam reikalingas sąmoningumas, kuris įgalina veikti ir nestagnuoti suvokiant savo ribotumus.
– Buvote „Kurk Lietuvai“ – programos, suburiančios tarptautinės patirties turinčius profesionalus, norinčius prisidėti prie modernios valstybės ateities kūrimo, projektų vadovu. Pasidalinkite, kaip teko prisidėti kuriant inovatyvią ir modernią Lietuvą?
– Pirmąjį pusmetį Vyriausybės kanceliarijoje su kolege dirbome kurdami nevyriausybinių organizacijų duomenų bazės koncepciją. Čia prisimenu citatą „kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį“. O paprasčiau kalbant, valstybei yra svarbu turėti aiškius duomenis apie nevyriausybinį sektorių siekiant jį stiprinti.
Vėliau inicijavau teisinių technologijų (angl. LegalTech) projektą, kuriuo siekėme paskatinti teisinių technologijų plėtrą Lietuvoje. Kartu su partneriais suorganizavome pirmąją šia tematika konferenciją šalyje, į kurią pavyko pakviesti teisės ir technologijų ekspertą iš JAV. Šiuo metu teisinių technologijų bendruomenės būrimą aktyviai tęsia MRU LegalTech centras.
Ir nors ne viskas pavyko taip ambicingai, kaip buvo planuota, „Kurk Lietuvai“ programa ir joje dalyvavę žmonės manyje sustiprino prasmingo darbo svarbą ir pasėjo atsakomybės įpročius.
Uostamiesčio privalumai – akivaizdūs
– Neseniai iš Vilniaus persikėlėte į Klaipėdą. Kokius pajūrio privalumus jau pastebėjote ir ko ilgitės Vilniuje labiausiai?
– Pastebiu, kad jūra klaipėdiečiams duoda daugiau ramybės ir lengvumo. Iš pirmo žvilgsnio – žmonės čia taip nepersitempia, yra labiau atsipalaidavę nei sostinėje. Manau, kad tai leidžia išlaikyti produktyvumą ir stipriau pajausti gyvenimą, o ne lėkti kaip išprotėjusiam. Visa tai atneša daugiau kokybės, kuri tampa prabangiu išskirtinumu lyginant su kitais miestais.
Be abejo ilgiuosi Vilniuje likusių bičiulių, su kuriais tikiuosi greitai pasimatyti. Bet tuo pačiu labai noriu užmegzti gilesnius socialinius ryšius uostamiestyje. Po karantino planuoju įsitraukti į bendruomeniškas veiklas, suburti meditacijos ir vyrų tarpusavio palaikymo grupes.
– Prisijungėte prie Klaipėda ID, daugiafunkcinio paslaugų centro verslui, komandos. Kokias galimybes investuotojams ir talentams įžvelgiate?
– Iš tiesų galimybių Klaipėdoje yra daug ir įvairių. Nuo mažesnių verslo įkūrimo kaštų, ne tokios aršios konkurencijos iki didesnių galimybių būti pastebėtam ir sulaukti operatyvios pagalbos atsižvelgiant į kiekvieno poreikius. Ne veltui kviečiame susidomėjusius verslo ir investicijų galimybėmis Klaipėdoje virtualaus kavos puodelio – mums rūpi išklausyti ir pasiūlyti, ką turime geriausia.
Savanoriauti – iš noro dalintis
– Savanoriavote emocinę ir psichologinę pagalbą senjorams telefonu teikiančioje „Sidabrinėje linijoje“. Kas pastūmėjo į savanorystę?
– Su pokalbių bičiuliu bendrauju jau beveik metus. Prisijungiau pirmojo karantino metu norėdamas dalintis ir gauti. Dalintis vidine ramybe neramiais laikais – gauti vyresnio žmogaus išminties įžvalgų. Iš pradžių buvau nustebintas, kiek daug panašių klausimų keliame – santykiai, draugystė, prasmingumas. Gal tik kontekstai ir patirtys skiriasi. Dabar jau sunkiai įsivaizduoju savo šeštadienius be šių skambučių. Rudenį išklausiau emocinės paramos kursus ir papildžiau „Jaunimo linijos“ savanorių gretas.
Vidinės ramybės paieškos
– Buvote 10-iai dienų užsidaręs su dar 99 pasauliečiais ir mokėtės vipasanos meditacijos. Ką išmokote ir galbūt dabar pritaikote kasdienoje?
– Šiuos kursus apibūdinčiau kaip vieną stipriausių patirčių savo gyvenime. Kiekviena iš 10 dienų atskleisdavo skirtingą dalį vidinės tikrovės. Buvo ir pykčio, ir paranojos, ir noro atsitraukti – vis eidavau pas mokytoją užduoti provokatyvių klausimų – toks neramus buvo mano protas. Kol galiausiai finišavau vidinės ramybės, laimės ir bendrystės pajautimu. Vipasanos techniką praktikuoju kasdien. Man ji padeda tvarkytis su nerimu ir įtampomis, „neįkristi“ į stiprias emocijas arba jose per ilgai neužsibūti.
– Kaip išlaikote balansą tarp darbo ir poilsio? Kas jus įkvepia?
– Man yra svarbūs per laiką susikurti ryto ritualai – paklota lova, šaltas dušas, minėta vipasanos meditacija, skanūs ir sotūs pusryčiai. Savaitės dienotvarkėje įpinu jogos asanų ir kvėpavimo praktikas. Karantino metu skiriu bent valandą laiko fiziniam aktyvumui – paskutiniu metu pamėgau vaikščioti besiklausydamas audio knygos. Dviračio neišradinėju – dauguma filosofinių sistemų, mąstytojų, taip pat ir šiuolaikiniai moksliniai tyrimai jau yra pateikę sveikos ilgaamžiškos gyvensenos principus. Kalbama apie holistinį, visapusišką savęs vystymą. Nesu joks guru – ir man užeina sunkesnių etapų, kai smarkiai savimi suabejoju. Mokausi juose išbūti suvokdamas tokių etapų laikinumą.
Elzė BRIDIKYTĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
