Vydūnas – ligos ir germanizacijos kankinys ar bėdas nugalintis optimistas
Renginio „Sveikata, jaunumas, grožė“ pagal Vydūną dalyviai.
Agluonėnų etnografinėje sodyboje renginyje „Sveikata, jaunumas, grožė“ pagal Vydūną kilo noras rašytoją pasiūlyti įtraukti ne tik į Nobelio premijos nominuotuosius, bet ir į šventųjų sąrašus, kalbant ne tik apie jo patirtus vargus, bet ir stiprią dvasią bei optimizmą.
Vilhelmas Storosta kalbėjo apie tarnystę kitiems, tautai, žmonijai ir net savo darbais, savo gyvenimu parodė, kad „saulėtu žmogumi“ galime tapti kiekvienas. Vydūnas nuo pat mažų dienų susidūrė su sunkumais, kuriuos imlus jo protas stengėsi įveikti, – germanizacija, prašymai mamos padainuoti slapta lietuviškai, paveldėta džiova. Dramaturgas ėmėsi įvairių priemonių ligai įveikti, sukūrė sveikos gyvensenos vadovėlį kovodamas su savąja liga. Žinant, kokią didelę gyvenimo dalį užėmė jo sveikatos palaikymas (kvėpavimo pratimai, gimnastika, pasivaikščiojimas gryname ore, sveikas maistas), kad galėtų kurti, stebėtina, kad atsirasdavo jėgų ir entuziazmo tarnauti tautai, steigti draugijas, vadovauti chorui, nuolat mokytis ir tobulėti. Pilnas iniciatyvos ir entuziazmo sveikuolis paliko įspūdį ir įkvėpė jaunimą sekti savo pavyzdžiu: „Kada atsilankiau į Telšius skleisti kūno kultūros idėjas žemaičiuose 1924–1925 metais, tai ten radau Vydūno padarytą įtaigą jaunimui tokią galingą, jog visi buvo persiėmę ir sveiko gyvenimo dvasia“, – pasakojo Karolis Dineika („Kaip gyvena Vydūnas?“ – Naujoji Romuva, 1932). Nors Vilius Storosta važiuodavo dėstyti literatūros ir jo profesinė pareiga nereikalavo rūpintis mokinių kūno sveikata, tačiau jo atsidavimas, meilė, kaip mokytojo antroposofo buvo suprasti, kaip aukštesniųjų jėgų jam duota pareiga būti draugu, autoritetu, švietėju moksleiviams visose gyvenimo srityse, kurias jis išmanė. O kadangi rašytojo erudicija buvo plati: grojo arfa, kūrė dramas, rašė knygas, publicistinius leidinius, mokėjo anglų, sanskrito, prancūzų, vokiečių kalbas, išmanė istoriją ir gamtos mokslus, sociologiją, filosofiją, literatūrą, kūrė muziką, dainavo, dirigavo chorui ir kt., – tad mokytoju autoritetu, sektinu pavyzdžiu jis tikrai galėjo būti.
Stebina mokytojo ramybė, šypsena, taikumas ir optimizmas sunkumų, išbandymų laikotarpiu, kada eilinis žmogus būtų pasidavęs emocijoms, kaltinimams ar pasidavęs ir nutraukęs savo tarnystės veiklą. Pasigilinus į Vydūnui tekusius išbandymus, norisi jį priskirti ne tik prie tautiškumo puoselėtojų, rašytojų, bet ir dvasinių veikėjų, vedlių. Rašytojas jau būdamas senyvo amžiaus per spūstį Pilavos uoste įkrito ledinėn jūron ir vos nenuskendo, nugalėjo paveldėtą džiovą sukūręs savo sveikos gyvensenos praktiką, taikiai atlaikė germanizatorių vykdomą Prūsijos lietuvių niekinimą ir tyliai kūrė šalia (dainas, knygas, chorą, draugijas, vaidinimus), stengdamasis tamsoje šviesą išlaikyti ir puoselėti lietuvybę be riksmo, be pasipriešinimo, be pykčio. Patyrė fizinį nacistų smurtą, kurie septyniasdešimtmetį filosofą pasodino už grotų ir mirties bausme grasino. Priverstas palikti savo namus, senatvę turėjo sutikti svetimam krašte, be savo įkvėpimo šaltinio – arfos, jaukaus kūrybai įkvepiančio kambario, apstatyto gėlėmis ir paveikslais, ir artimų žmonių. Netekęs paskutinės savo mantos, sumuštas, įkritęs į ledinį vandenį aštuoniasdešimtmetis senukas nepalūžo, – visa tai atlaikė ir paliko savo tautai paveldėti savo stiprią dvasią ir optimizmą nerašytu testamentu.
Vydūnas, nežiūrint savo klusnumo, kantros, pastangų būti „teikiančiuoju“ žmogumi, o ne imančiuoju, išsiugdė nugalėtojo psichologiją, teisingą požiūrį į trukdymus, į „daimonų valdžiuvą“, šia filosofija verta vadovautis, nes ji padeda laimėti, bet pradėti tenka nuo savęs, nuo minčių, nuo doro gyvenimo kelio: „Doras gyvenimas yra vyriausias žmogaus buvimo pasaulyje ir sveikatos pagrindas.“ Atsakomybę už savo ligas taip pat filosofas skiria pačiam žmogui: „Žmogus gyvena pagal visumos įstatymus. Ir serga, jei nepaiso gyvenimo įstatymų.“
Mąstytojas lietuvius, liūdesio, raudų gurmanus, kviečia būti optimistais, kviečia dainuoti, vaidinti, kurti, puoštis, puošti savo namus daiktais, įkvepiančiais šviesiom mintim: „Optimistas yra šviesus žmogus, kuris atviromis sielos akimis žiūri į gyvenimą, pastebi visas jo sunkesnybes. Bet jis nesustoja prie jų. Jis netiria nuolatai, kokios jos didžios. Tuo jis tik eikvotų savo jėgas. Bet jis tiria, kiek tiktai įstengdamas, kaip jis galėtų prieiti savo tikslą. Kuria mintis, kurios neša į aplinką sveikatą-darną-taurumą.“
Rašytojas teikia ypatingą prasmę mintims, nes nuo jų suvaldymo, kūrimo prasideda veiksmai, darbai, nes mintys sąlygoja ūpus (norus), norai – veiksmus: „Minčių kūrimas yra pagrindinis žmogaus darbas“; „Neparimkime niekada prie to, kas negražu, nedora, nešvaru, nors mus tai ir viliotų. Kreipsime savo dėmesį į tai, kas gražu, šviesu, švaru, teisu, kilnu.“ Vilius Storosta pateikia darbo mintimis schemą, pagal kurią neužtenka vien sau įteigti, kad esu geras, sveikas, malonus, bet reikia tą būseną ir įsivaizduoti, pajusti, daug kartų pabūti joje, kol mintys pritrauks į tą vaizdinį panašias jėgas į mūsų gyvenimą. Sveikos gyvensenos propaguotojas siūlo kvėpavimo pratimus apjungti su mintimis ir iškvepiant siųsti šviesius vaizdinius į negaluojančią kūno dalį. Gilaus kvėpavimo svarbu pasimokyti sergantiems plaučių ligomis, astma, širdies ligomis. Gilus kvėpavimas padeda nuraminti nervų sistemą, pagerina smegenų darbą, atmintį.
Renginio „Sveikata, jaunumas, grožė“ pagal Vydūną dalyviai turėjo galimybę pasimokyti giluminio kvėpavimo, sušilimo, saugos ir sąmoningos kvėpuosenų, pasimokyti gimnastikos pratimų, kurie, pasak Vydūno, iš liemens turi prasidėti ir kilti į kitus kūno narius. Gimnastikos pratimus vedė kūno kultūros treneris, Yumeiho manualinės terapijos meistras Julius Straižys. „Ruonių“ gyvenimo patirtimi dalijosi ir apie kūno paruošimą prieš šokant į ledinį jūros vandenį pasakojo Vida Vėtienė iš Anykščių. Paskaitos dalyvės turėjo galimybę pasirūpinti savo grože ir pasidaryti savos gamybos iš natūralių priemonių odos gaiviklį, nes, pasak Vydūno, pirktinės gražinimosi priemonės rodo, kad savininkė perkama. Renginio pabaigoje atsiskleidė Vydūno optimistinė pasaulėjauta žiūrint Agluonėnų klojimo teatro režisieriaus Egidijaus Kupčiūno ir meno vadovo Augustino Šurkaus pastatytą Vydūno komediją „Piktoji gudrybė“.
Linkiu skaitytojams vadovautis tautos išminčiaus Vydūno citatomis ne tik atvirukuose, bet ir gyvenimo kely, nugalėti sunkumus taip, kaip jis nugalėjo: „Labai naudinga išmokti pakęsti, kas mus paliečia, vadinasi nesutapti, nesusidėti su tuo. Į visus patyrimus žiūrėti reikia, kaip į atplaukiančias bangas, kurios mūsų uolos nepajudina. Vis dėlto turime būti kieti kaip akmuo, bet ir jautrūs kaip mimoza. Iš to išeina tikroji k a n t r a. Žmogus nebesusipyksta, nebenuliūsta.“
Giedrė RUDAITYTĖ
Gargždų krašto muziejaus filialo Agluonėnų etnografinės sodybos vadovė
