Beraščių ieškokime ne ten
Beraščių karta užaugo. Tokį abiturientus teisiantį teiginį šią savaitę transliuoja visi įmanomi žiniasklaidos kanalai ir į akis bruka statistiką – šiemet valstybinio gimtosios lietuvių kalbos egzamino neišlaikė net 12 proc. visų laikiusiųjų. Klaipėdos rajone statistika dar žiauresnė – egzaminui tinkamai nebuvo paruošti net 15 proc. jaunųjų lietuvaičių.
Egzaminų vertinimo komisija, kurioje kaip visuomet dirbo geriausi šalies gimtosios kalbos ekspertai, savo nuomonę dėsto aiškiai. Esą ypač daug jaunimo rašiniuose nusirašė į lankas, kai Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“ pagrindinį veikėją klieriką Liudą vadino Mykoliuku ar įrodinėjo, kad pagrindinis šio tikslas buvo sulaukti parplaukiančio ąžuoliuko. Viena iš komisijos narių žiniasklaidoje net neslėpė, kad susėdę vertintojai šaipėsi iš tokių abiturientų ir įvertinimo grafoje raitė jiems nulius. Esą tie 12 proc. egzamino neišlaikiusių vaikų tik pademonstravo šiuolaikinės jaunimo kartos neatsakingą požiūrį į savo ateitį.
Rašyti visiškas nesąmones, žinoma, gėdinga. Tačiau kažkodėl pamirštama, kad į egzaminą abiturientai eina lydimi nežinios ir neretai – valerijono lašų. Užduočių sudarinėtojai prieš juos paverčiami kažkokiais nežinomaisiais, kurių tikslas vienas – „sukirsti“ kuo daugiau laikančiųjų. Abiturientų paguosti negali ir jų pedagogai, kasmet lygiai taip pat drebinantys kinkas dėl užduočių kūrėjų fantazijos. Tad prieš egzaminą vaikams brukama informacija apie visus įmanomus programinių knygų autorius – maža ką, pataikys.
Keista, kad egzaminuotojų fantazija priimama kaip norma, kuriai Švietimo ir mokslo ministerija bent jau kol kas priekaištų neturi. Visgi viešą pastabą tiems, kurie kuria lietuvišką švietimo sistemą, šiemet garsiai išrėžė vienos prestižiškiausių Lietuvoje mokyklų, KTU gimnazijos, direktorius Bronislovas Burgis. Anot jo, užuot peikus neva neraštingus vaikus pirmiausia reikėtų žvilgterėti į tuos, kurie šį jaunimą atvedė į beraščių būrį. Būtų pravartu surengti „raganų medžioklę“ ir rasti, kas kalti, kad mokyklų pedagogai nesugeba išugdyti raštingos kartos. Tačiau Švietimo ir mokslo ministerijoje ir net visoje Vyriausybėje kaltų nerasi – čia potencialūs kaltininkai geriausiu atveju dirba ketverius kadencijos metus. O per juos kaip išmano, taip ir keičia egzaminų tvarkas, lygius ir kriterijus. Lituanistai skėsčiodami rankas dejuoja, kad tokia painiava juos pačius glumina – tvarkos keičiamos, tačiau ugdymo programos ir literatūra, iš kurios mokosi abiturientai, lieka ta pati. Belieka eksperimentuoti šokinėjant tai pagal vieno, tai pagal kito ministro dūdelę.
Viešojoje erdvėje nuolat iškyla idėja, kad pačius valdžios atstovus reikėtų atrinkti pagal tokią tvarką, kokią jie nustatė mokyklą norintiems baigti jauniesiems lietuviams. Prieš keletą metų Seimo narių egzaminavimo mintį iškėlę žurnalistai šiuos kaip reikiant įbaugino. Juk dalis iš 141 Seime sėdinčiojo net viduriniu išsilavinimu negali pasigirti, o kai kurių biografijas gaubia kaži kaip įsigytų aukštųjų mokyklų diplomų istorijos. Seimūnai anuokart ėmė ir išrėžė, esą ne išsilavinimas svarbiausias, o individualus išprusimas, savo srities išmanymas. Esą jei esi apsukrus, gyvenime „prasimuši“.
Egzaminuose prastai pasirodžiusiems abiturientams tokia logika ir belieka vadovautis. Ir tai, kad valstybė sutrukdė įstoti į svajonių specialybę, priimti kaip naują iššūkį. Visada buvo ir bus žmonių, kurie S. Nėries eilėraščio analizę sunkiai sutalpins į du popieriaus lapus, o kiti tą pačią esmę išdėstys trimis sakiniais. Ir dėl to pastarieji vėliau nebus prastesni darbuotojai ar piliečiai. Gal netgi priešingai – racionaliu mąstymu gerą darbo vietą užsitikrins ir be šimtuko gimtosios kalbos egzamine.
Visgi mažėjančių raštingų žmonių skaičius yra faktas ir tuo būtina susirūpinti. Tai ne tik pedagoginės visuomenės, bet ir tėvų rūpestis. Daugumai žmonių už gebėjimą dėstyti literatūrines įžvalgas gyvenime svarbiau taisyklinga rašyba, t. y. gebėjimas be klaidų parašyti elektroninį laišką ar trumpąją SMS žinutę. Elementarios gramatikos klaidos nedaro įspūdžio nei potencialiam klientui, nei darbdaviui ar asmeniui, kuriam simpatizuojate. Tai yra tikroji beraštystė. Tad noras sukurti savo vaikui gerą ateitį turėtų prasidėti nuo įskiepytos pagarbos gimtajai kalbai.
