Gyvuosime informuodami
Neseniai atostogaudama Romoje kiekvieną rytą mėgavausi man itin pažįstamu ką tik iš spaustuvės atvežtų laikraščių kvapu. Jis sklisdavo nuo spaudos kioskų, o kavos gėrimo ritualas amžinajame mieste vis dar neįsivaizduojamas be spaudos puslapių sklaidymo. Deja, Lietuvoje tokia mums, spaudos žurnalistams, maloni akiai idilija matoma vis rečiau. Naujosios technologijos, ko gero, sparčiausiai Europoje keičia ir mūsų skaitytojų įpročius – jie taip įniko į internetinę erdvę, kad tik fantastiniame filme begalėtume juos įsivaizduoti vietoj išmaniojo telefono ar planšetės rankose laikančius laikraščius.
Būtų puiku, jei šią savaitę švęsdami Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną ir mūsų šalyje galėtume paskelbti žinią, kad prognozės apie popierinių laikraščių nykimą (deja, čia pakankamai savo nagus prikišo ir mūsų šalies valdžia) Lietuvoje nepasitvirtina. Tuo labiau, kad viltingas išvadas apie savo šalies spaudos vėl tvirtėjančias pozicijas kaip tik šiuo metu skelbia Lenkijos ekspertai. Jie pozityviai vertina leidėjų pastangas įtikinti skaitytojus mokėti už laikraščių skaitymą internete. Prieš dešimtmetį suklestėjus nemokamai internetinei žiniasklaidai, Lenkijos, kaip ir daugelio kitų šalių, laikraščius apėmė gili krizė, o verslo ekspertai daugumai leidinių ėmė prognozuoti bankrotus. Ši grėsmė atrodė visai reali. Mat Lenkijoje, kitaip nei Vokietijoje ar Skandinavijos šalyse, turinčiose gilias spaudos skaitymo tradicijas, laikraščių tiražai kasmet ėmė smukti ne po kelis, bet po keliolika procentų. Šį sprendimą daug kas kritikavo teigdami, kad per pastaruosius keliolika metų žmonės priprato internete skaityti laikraščius veltui, tad mokėti tikrai nenorės. Visgi paaiškėjo, kad tie laikraščiai, kurie buvo išsikovoję žmonių pasitikėjimą savo objektyvumu ir profesionalumu, yra perkami ir internete. Taigi, gaudami papildomų pajamų kaimyninės šalies leidėjai sėkmingai tebeleidžia ir popierinius laikraščius.
Įpratinti visuotinai mokėti ir Lietuvos skaitytojus už internetinėje erdvėje skelbiamas naujienas – leidėjams yra viena iš sudėtingiausių, bet ir reikalingiausių priemonių siekiant apskritai sustiprinti visos žiniasklaidos finansines galimybes. Taip pat viena iš svarbių sąlygų išlikti popierinei žiniasklaidai yra kooperavimosi idėjos stiprinimas. Čia akivaizdžiausias pavyzdys yra dvidešimtmetė Vakarų Lietuvos leidėjų patirtis leidžiant bendrą priedą septynių rajonų laikraščių skaitytojams ir beveik dešimtmečio patirtis spausdinantis savo įkurtoje vietinių laikraščių spaustuvėje Kretingoje.
Kad ir kaip skaudu būtų pripažinti, tačiau kartais mes patys pjauname šaką, ant kurios sėdime. Ne pats geriausias pavyzdys, kai net nacionaliniu lygiu laikraščiuose viešoji nuomonė neretai formuojama nebe diskusijomis, o pasitelkiant manipuliacijas ir informacijos kontrolę. Matyt, ir dėl to Lietuvos visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida per dešimtmetį nuo 70 proc. sumažėjo iki 30 proc. Sutinku su savo kolegų nuomone, kad dalis laikraščių leidėjų, tapę atskirų verslo grupių ar tiesiog politikų interesų gynėjais, užaštrino logišką skaitytojo klausimą: kodėl dar reikia mokėti už kažkieno interesų gynimą, jei informaciją galima gauti iš kitos žiniasklaidos, net nemokamai per televiziją ar internetą?
Juk sakoma, kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Ne tik dėl „naktinės reformos“ mokesčių naštos subankrutavo kai kurie laikraščiai, bet ir dėl to, kad jų leidėjai paniekino žurnalistų profesionalumo, objektyvumo kriterijus, taip nuvildami visuomenės pasitikėjimą. Tačiau nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Savo nišą jau seniai ir dėsningai yra užėmusi vietinė spauda, kuriai taip pat teko priimti komercijos primestus dėsnius, mokesčių sistemos iššūkius, bet ji, geriausiai ir artimiausiai suvokdama savo skaitytojų auditoriją, niekada neperžengė ribos, kad save leistų pavadinti bulvarine. Didesnio ar mažesnio laipsnio padorumo kriterijus, etikos normų paisymas, siekis atliepti ne kurios nors verslo grupuotės ar partijų veikėjų interesus, rajonų ir miestų laikraščiuose vis dėlto yra ne paskutinėje vietoje. Taigi, toks požiūris yra vienas iš svarbiausių atramų išlaikant savo skaitytojų auditoriją, taip stabilizuojant popierinių laikraščių tiražus.
Vokietijos laikraštyje „Die Welt“ buvo paskelbtas pašnekesys su žinomo JAV kompiuterių pramonės koncerno viceprezidentu Billu Joy, beje, kompiuterininkų pasaulyje laikomu vienu žymiausių prognozuotojų ir ateities vizijų kūrėjų. Į žurnalisto klausimą, kiek ilgai išliks spausdintieji laikraščiai, ekspertas atsakė esą dar kokius 20–25 metus, maždaug dešimtį metų po to, kai jau sugebėsime pagaminti pakankamai gerą elektroninį popierių. Vėliau nebebus prasmės spausdinti laikraščių. „Nors asmeniškai man tikrai trūks gero senojo popierinio laikraščio. Aš mėgaujuosi liesdamas laikraštį ir kasryt džiaugiuosi paimdamas jį į rankas. Knygas irgi branginu ir be jokio entuziazmo sutinku jų elektroninius pakaitalus. Bet mano sūnui visa tai atrodys kitaip. Tačiau svarbiausia juk tai, kad pati informacija išliks“, – samprotavo B. Joy. Argi pastaroji mintis mums, žurnalistams ir leidėjams, nėra optimistinė? Mūsų reikėjo ir reikės, galbūt kitokiuose leidybos formatuose, jei tik oriai ir kokybiškai gebėsime išpildyti savo pagrindinę misiją – informuoti, o ne vardan sensacijos mulkinti skaitytojus.
