Išskirtinumas tolygus kūrybiškumui
Klaipėda jau beveik pusmetį visai Lietuvai ūžia apie Jūros šventės stebuklus, vyksiančius šį savaitgalį. Pavyzdžiui, pirmą kartą bus pristatoma neįprasta pramoga – iš Lenkijos į Klaipėdą atvežtas skaitmeninis vandens krioklys. Jūros šventės programa prisodrinta koncertų, spektaklių, neįtikėčiausių atrakcijų, didžiausių mugių. Mėgstamiausia. Laukiamiausia. Mylimiausia. Arčiausiai jūros. Daug epitetų klaipėdiečiai pasako apie savo šventę ir panyra į jos pramogas trims paroms.
Ką gi, mes juk artimiausi kaimynai, tai ir mums bepigu nuvažiuoti, pamatyti, pasidairyti, pasimokyti, kažką pritaikyti ir mūsų rajone, kuriame vasarą švenčių gausumas yra ypatingas. Kiekvieną savaitgalį neretai net ne vienoje seniūnijoje – renginių šurmulys. Praėjusį savaitgalį šventinės nuotaikos sklandė ir Veiviržėnuose, ir Priekulėje, ir Jakuose, ir Vaiteliuose.
Masinių švenčių rajone didžiausias jaukas yra populiariosios muzikos atlikėjai. „Popsas valdo“, – neslepia kultūros darbuotojai, karštligiškai ieškantys finansinių rėmėjų tokiems publikos poreikiams patenkinti. Vien iš Klaipėdos rajono savivaldybės įvairių programų finansavimo labai plačiai neužsimosi. Labiausiai minioms žmonių patraukliausi tie, kurie būtent dabar „ant bangos“, kurie tapo madingi ir geidžiami dalyvaudami įvairiuose televizijos projektuose, šmėžuodami gyvenimo būdo žurnaluose ir kt. Tačiau tokių publikos geidžiamų atlikėjų ir apetitai nemaži: sutarčių už koncertus sumos yra ne su dviem, o su trimis nuliais.
Kai vieną tokią „žvaigždutę“ paleido valstybinės šventės proga koncertuoti Gargžduose, tai paskui kultūros darbuotojai svarstė, ar reikia viešinti žiniasklaidoje. Mat susivokė, kad kultūros namų salė sunkiai talpins paaugliško amžiaus gerbėjų minią. Garsas gi apie tokios atlikėjos koncertą be jokių didelių pastangų sklido iš lūpų į lūpas, nuo šios žinios „lūžo“ ir feisbukas. Tikrai salėje nebuvo vietos obuoliui nukristi. Drąsiai galėjome ataskaitose padėti paukščiuką, kaip gebame minias pritraukti. Betgi gaila, kad nebuvo atliktas sociologinis eksperimentas: koks procentas alpstančių nuo „žvaigždutės“ banalių dainelių žiūrovų žinojo, jog taip švenčia valstybinę šventę?
Vakarykštės žvaigždės surenka menkesnes publikos gretas. Tada jau ir šventė neatrodo tokia pavykusi, jei nelinguoja rankų jūra, jei ant pečių vaikinai nekelia merginų, geidžiančių išvysti mylimiausią favoritą. Jei minia ne tokia kupina, sunkiau ir Savivaldybei įrodyti dėl ateinančių metų šventės finansavimo kapšo. Kultūros darbuotojai pataikaudami masiniam skoniui (o kur dingsi, kitaip šventė bus nušvilpta) per galvą verčiasi: jau ir ne patys sprendžia, ką kviesti koncertuoti, bet pasitelkę „stebukladarį“ feisbuką organizuoja apklausas, kad tik pataikytų žiūrovų įgeidžiams. Viskas čia yra gerai. Toks ir yra masinių švenčių standartas. Štai gargždiškiai kartais nepataiko į masinį skonį, tad nieko nuostabaus, kad šiemet didesnes tūkstantines minias surenka Vėžaičiai ar Veiviržėnai.
Žinoma, standartinio žiūrovo poreikių neįmanoma apeiti nė vienam renginio organizatoriui. Minia reikalauja reginių ir juos įmanoma nupirkti rėmėjams rankas išbučiavus. Gal prašytojams ir nelabai oru, bet užtat visi paskui patenkinti: kokia liuks šventė buvo!
Tačiau tradicinėse miestų ar miestelių šventėse svarbiausias akcentas – jų išskirtinumas. Kokiu ypatingu sumanymu veiviržėniškių šventė skiriasi nuo kvietiniškių, vėžaitiškių nuo priekuliškių ir pan. Smagu aptikti, jog tokių ženklų, bylojančių šventės organizatorių kūrybiškumą, visgi yra.
Štai veiviržėniškiai sugalvojo šiemet žaliąjį pikniką. Puikiai pasiteisino! Vėžaitiškiai savo šventėje demonstruos tikrus amatus, ne kiniškus blizgalus. Priekuliškiai populiarina skrybėlėtosios damos rinkimus – tai miesto ir žirginio sporto šventės jau neatskiriama ir vis labiau mėgstama dalis. Doviliškių etnokultūros akcentai savo šventėje nusipelno ypatingos pagarbos. Keli pavyzdžiai, rodantys, kad turime, tikrai turime kūrybinių aspiracijų ir vietose.
Būtent kūrybiniai sumanymai ir jų įgyvendinimas turėtų būti visų švenčių, finansuojamų iš biudžeto, kokybės matuoklis. Išsitreniruoti, kaip paveikti rėmėjus ir gauti iš jų lėšų profesionalių atlikėjų koncertams, pramogoms, o šie dalykai jau savaime garantuoja minias žiūrovų – tai tik viena medalio pusė. Ir ar tam reikia šešių kultūros centrų rajone? Kultūros darbuotojų užduotis – kūrybiškumas ir dar kartą kūrybiškumas net kasdienėje veikloje! Masiniams renginiams su profesionaliais atlikėjais, atrakcijomis organizuoti užtenka ir vienos viešosios įstaigos. Štai kaip uostamiestis turi viešąją įstaigą „Klaipėdos šventės“. Jūros šventė – žinomiausia, populiariausia, masiškiausia šventė Lietuvoje. Visi švenčia, o per galvą verčiasi tik viena minėta viešoji įstaiga. Ne vienų metų patirtis parodė, jog tokios viešosios įstaigos sukūrimas pasiteisino!
