Juokais pro ašaras
Nors mirk iš juoko. Ši perkeltinė frazė balandžio 1-ąją mums laikraštyje pajuokavus apie beveik trigubą degalų pabrangimą Lietuvoje kai kuriems skaitytojams sukėlė stresą. „Nu, žalčiai, vos man infarkto neįvarėte“, – visgi juokdamasis paskambinęs į redakciją kalbėjo skaitytojas.
Visai kitaip skaitytojai priėmė papokštavimą apie tai, kad Gargžduose pradės kursuoti autobusiukas, kurį esą iš vieno Amerikos uosto nupirko gargždiškis verslininkas. Beje, įdėta į laikraštį nuotrauka yra originali. Ją atsiuntė ir tekstą sukūrė „Bangos‘ ištikimas gerbėjas, pats kažkada išmaišęs pusę pasaulio. Taigi jo straipsnelis sukėlė žmonių klausimų audrą, koks bus to autobusiuko, vadinamo „troliu“, važiavimo grafikas, ar jį bus galima išsinuomoti kokiai nors asmeninei šventei ir pan. Skaitytojai redakcijai reiškė nuomonę, jog tokio maršruto Gargždai–policija–Dovilai seniai reikėjo. Deja, susiruošusiųjų važiuoti lūkesčiai neišsipildys: „trolis“ taip ir liko Amerikos uoste, o Savivaldybei, žinoma, toks maršrutas būtų nuostolingas.
Tema, kurią ne kartą kilnojo vietos politikai, ypač prieš kokius nors savivaldos rinkimus, papokštavo kolegos žurnalistai iš „Vakarų Lietuvos“. Pristatydami šio regiono naujuosius merus mūsiškį įvardijo ne kaip Klaipėdos rajono, o kaip Gargždų rajono. Taip gi žmonėms suprantamiau – paaiškino esmę kolegos. Pamenat, kiek prieš kurį laiką politikai buvo iečių sulaužę, kad vadintumėmės kaip ir kitos šalies savivaldybės pagal rajono centro pavadinimą? Visoje Lietuvoje taip yra: jei rajono centras Kupiškis, tai rajonas Kupiškio, jei Raseiniai, tai ir rajonas Raseinių. Bet ne, pas mus ne kaip pas visus – rajono centras – Gargždai, bet rajono pavadinimas „paskolintas“ iš Klaipėdos. To nesupranta daugelis Lietuvos gyventojų. Dažnai tenka aiškinti, kad mūsų rajonas turi savo Savivaldybę, kad mes nesame uostamiesčio dalis. Ką ten eiliniai gyventojai, jei pati savo akimis mačiau vienoje ministerijoje pakabintą žemėlapį, kuriame nurodytas šalies administracinis paskirstymas, tai ten mūsų rajono centru pažymėta Klaipėda.
Mįslė, kodėl dar sovietmečiu mūsų rajonui buvo prikergtas Klaipėdos vardas išlieka. Gal tuometiniai rajono valdininkai turi kokių nors žinių apie tokį keistą anuometės valdžios sprendimą?
Vykusiai ar nevisai deramai pajuokaudami tiesiog stebėjome skaitytojų dėmesingumą, jų reakciją. Daugelis reagavo geranoriškai, irgi pokštavo klausdami, kokį prizą redakcija numatė už išaiškintą melagystę? Prizas visiems vienodas: smagus pokalbis su žurnalistais, palinkėjimas pavasariškos nuotaikos.
Velykų laukimo savaitę baigėme neeiliniu, tiesiog sukrečiančiu kultūros reiškiniu: Klaipėdos „Švyturio“ arenoje su žiūrovais itin emocingai, jautriai ir oriai visam laikui atsisveikino sau lygių net pasaulyje neturėjęs Klaipėdos universiteto šokių ansamblis „Žuvėdra“. Buvo sunku įsisąmoniti, kad tai tikrai paskutinis koncertas, tad nesigėdijome užplūdusių jausmų. Pro šypsenas braukėme ašaras. Per dvidešimt penkerius metus, vadovaujami neeilinio talento vadovų S., R. Idzelevičių, klaipėdiečiai septynis kartus pasidabino pasaulio čempionų titulais, eriausiais Europoje jie tapo net aštuonis kartus. Nežinau daugiau nė vieno taip nusipelniusio meno kolektyvo, šitiek išgarsinusio Lietuvą. Ar grožis, kurį kūrė talentingi vadovai, neeiliniai šokėjai, taip pat išsikvepia? Pavargsta? Pripažinkime ir savąją kaltę: ir mes, visuomenė, ir mūsų valstybė, grožėjomės tik laurais, bet nebesugebėjome padėti „Žuvėdrai“ skristi toliau… Tačiau net išskrisdama ji visiems paliko neįkainojamą dovaną – legendą apie tokią šokio galią, kuri sukelia ne tik katarsį, bet ir neįtikėtiną pasididžiavimą savosios šalies kultūra. Kas užpildys tą dvasinio alkio erdvę po „Žuvėdros“?
Ir juokaudami, ir švarindamiesi, ir patirdami praradimų kartėlį sulaukėme šv. Velykų. Linkiu, kad Prisikėlimo dvasioje nubudusiais geriausiais jausmais pasidalintume su artimiausiais žmonėmis.
