Meilės ir atlaidumo
Prieš vieną dvasingiausių pavasario švenčių – Motinos dieną krūptelėti privertė baisios žinios: nelaukti, išsižadėti, pasmerkti neįgalumui ar myriop naujagimiai. Žiaurus moterų nuopuolis. Motiniškus jų jausmus nustelbė priklausomybė nuo alkoholio ir narkotikų.
Girta moteris uostamiesčio ligoninėje pagimdė stipriai alkoholiu apnuodytą kūdikį (kraujyje – 4 prom.). Apnuodijimo pasekmės šį pilietį kamuos visą gyvenimą.
Politikai sukruto: kaip apsaugoti negimusį kūdikį? Sterilizuoti moterį? Aprūpinti kontraceptinėmis priemonėmis? Dar nenusprendė, bet į ligoninę jau atvežė kitą girtą nėščiąją, ir netgi tyrimais jos organizme nustatyta narkotinių medžiagų.
O prieš kelias dienas Klaipėdoje, vieno vaikų darželio patvoryje, aptiktas į rankšluostį suvyniotas vos prieš kelias valandas pasaulį išvydęs naujagimis. Nukraujavęs, sušalęs, bet gyvybės siūlas dar nenutrūkęs. Kodėl toks žiaurus sprendimas – pamesti patvoryje – pasiųsti myriop? Juk yra gyvybės langelis. Be abejonės, nelauktą kūdikį pagimdžiusioji nelinkėjo jam gyventi.
Kai prieš keliolika metų vieno iš Gargždų daugiabučių laiptinėje buvo rastas krepšys su naujagimiu, gyvybės langelių dar nebuvo. Šalia dailaus kūdikėlio buvo ir drabužėlių atsargų. Vadinasi, motina linkėjo, kad jis užaugtų. Ir galbūt visą laiką stebi, kaip berniuką augina mylinti šeima, nors ir ne biologiniai tėvai.
Bet nevalia smerkti, niekinti, plakti anas puolusias moteris. Jos – mūsų visuomenės dalis, vadinasi, kaltės dalis tenka ir mums. Kaip turėtume padėti atsipeikėti, suvokti, kad atsidūrė gyvenimo paribyje? Ir ką daryti, kad jų pasaulis nušvistų, kad jos atgailautų, kad atsirastų ryšys su vaikais?
Deja, gali nutikti, kad ir visas jėgas savo sūnui ar dukrai atidavusi mama išgirs: kokia ji man mama, kodėl ją turėčiau sveikinti su Motinos diena? Mat keliasdešimtmetę atžalą slegia kalnas nuoskaudų. Tai jaunosios kartos problema.
Antai žinoma aktorė viešumoje ašaroja, kad vaikystėje ją griežtai auklėjo tėvai, inteligentai, šviesūs žmonės. Neva dėl jų ši skriaudžianti savo vaikus, gydosi depresiją ir lankosi pas psichologą. Kaimo inteligentų keturiasdešimtmetė dukra, išmokslinta, užimanti geras pareigas, tebepyksta ant tėvų, kad šie kadaise išleisdami į studijas neįdėjo mišrainės. Mama priversta teisintis, kad tada šeima gyveno nepritekliuje.
Kas atsitiko, kad vaikai – kaip teisėjai ir prokurorai? Tuo stebisi ir psichologai, psichoterapeutai, nes dabar taip populiaru savo nebrandos ir kylančių problemų priežasčių ieškoti vaikystėje. Anot psichologės-psichoterapeutės, pedagogės Linos Vėželienės, į psichologizuotos visuomenės piliečių sąmonę pateko toks virusas. Yra manančių, jog dėl kliūčių į gyvenimo laimę atsakingos mamos. Jos privalo būti dėmesingos, supratingos, atlaidžios, empatiškos, rūpestingos, griežtos, mylinčios, tolerantiškos, išmintingos…
Betgi tobulų žmonių nėra – nė vienas neužaugome tobuloje šeimoje. O juk vyresnioji karta gražiuoju, pagarbiai prisimena savo mamas. Nekaltina jų dėl nepasisekusio gyvenimo, per griežto auklėjimo. Dalis jaunų žmonių ima kaltinti tėvus, kad nemylėjo, kiek reikia, netinkamai auklėjo, žemino savivertę, smurtavo veiksmais ir psichologiškai. Užaugę, bet įstrigę vaikystėje žmonės žliumbia, juos turi guosti psichologai. Pasak L. Vėželienės, jie tingi subręsti, prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. „Atleisti – didelis darbas, tai atsisveikinimas su vartotojo pasaulėžiūra, susikaunant su savo tinginyste, puikybe, rūstumu ir niūrumu“, – tvirtina psichologė-psichoterapeutė. O mamos, viską padariusios, viską atidavusios, ką galėjo, išgyvena dėl savo suaugusių vaikų nesėkmių. Bet dabar jos tegali už juos pasimelsti.
