(Ne)grįžta namo
Vieną vasaros naktį pažadino pažįstama melodija. Iš kieme stovėjusio automobilio sklido praeityje garsaus patriotinių dainų kūrėjo ir atlikėjo legendinė daina „Grįžtu namo“. Nedarniai pritarė ten sėdėjusieji vyriškiai. Neabejojau: sugrįžę emigrantai – tik jie galėjo taip įsijausti į šią melodiją, susitapatinti su dainininko, 17 metų praleidusio Amerikoje, jausmais.
Bandžiau suskaičiuoti, kiek užsienyje uždarbiaujančių mano laiptinės kaimynų ar jų giminaičių. Viename bute negyvena kelerius metus – abu sutuoktiniai išvykę į Švediją. Paklausios specialybės darbininkas, gaudamas švedišką algą, su žmona grįžta tik trumpų atostogų. Moderniai įsirengę, gražiais baldais apstatę savo butą, žada kada nors sugrįžti – Klaipėdoje plėtosią savo verslą.
Kito buto šeimininkas savo dukros iš Jungtinės Karalystės sulaukia du kartus per metus – žiemą ir vasarą. Kaip iš džiaugsmo šokinėjo pyplys sūnėnas, pasitikęs savo tetą… Atrodo, jog kas trečiame bute laukiama sugrįžtančių emigrantų – tėvo, vaiko, brolio ar sesers.
Iš darbo rinkos išnyko siuvėjai, statybininkai. Darbdaviai nebeprisišaukia ir kitų profesijų darbininkų. Ar anie nesusimąsto, ką darė ne taip, kad žmonės buvo priversti apleisti savo šalį? Nebeištvėrė ties skurdo riba balansuojantys žmonės, ypač jauni, paėmę paskolas būstui įsigyti ir nebeįstengiantys grąžinti. Minimali alga – tik egzistencijai. O jeigu dalis mokama vokeliuose, kokios socialinės garantijos belieka? Reikėjo vertinti ir gerbti kvalifikuotus, sąžiningus darbuotojus, o ne bauginti: „Į tavo vietą keli laukia.“ Dabar anie laukia nesulaukia, kad kas nors ateitų prašyti darbo. Bet skundžiasi ir darbdaviai blogais įstatymais, mokesčiais, tikrintojais, per mažu pelnu. Pasiklausius atrodo, kad greitai Lietuvoje nebeliks norinčių gyventi darbingų žmonių. Tik pensininkai ir neįgalieji.
Ir netgi šios, pažeidžiamos, grupės žmonės nenori grįžti į gimtinę. Viena rajono gyventoja, emigravusi į Vokietiją, ištekėjo už vokiečio. Tačiau onkologine liga susirgusią moterį užsienietis paliko. Emigrantė baiminasi grįžti į Lietuvą, nes čia negausianti tokių medicininių paslaugų kaip svetur. Pasak artimųjų, jai nekainavusios operacijos. Į namus atvykęs taksistas padeda nueiti iki automobilio ir nuveža į chemoterapinį gydymą, o po to parveža. Apmoka ligonių kasos. Kaip skiriasi požiūris į ligonį… Belieka atsidūsėti: o kada taip bus Lietuvoje? Emigrantė gauna lietuvišką pensiją, bet jai apmoka buto išlaikymą ir dar prideda iki trūkstamos sumos, kad galėtų gyventi kaip žmogus. Kas norėtų prarasti tokias socialines garantijas?
Šią vasarą Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje užregistruoti 76 kūdikiai, gimę užsienyje. Taigi beveik ketvirtadalis naujagimių, priskaičiuojamų mūsų rajone, – emigrantų vaikai. Sunkiai padirbėję svetur jų tėvai atostogų sugrįžo, bet trumpai paviešėję vėl juos išsivežė. Čia liko tik gimimų statistika. Ji panaši kaip pernai.
Kai kurie tėvai į užsienį išsivežė ir savo ūgtelėjusius vaikus, kurie ten lankys mokyklą. Šie skaudžiai skyrėsi su gimtine. Artimieji pasakojo, kad likus be draugų, pusbrolių, pusseserių naujoje aplinkoje vaikui tikras iššūkis. Čia klasėje buvęs lyderis, ten pasijaučia svetimšaliu. Jis kalba su akcentu, sunkiai randa draugų. Šių tėvai viliasi: padirbės, užsidirbs ir sugrįš. Motyvacija labai tvirta: užsidirbti. Taigi plėšosi per kelis darbus – be poilsio, pramogų. O jeigu per galvą verstųsi Lietuvoje? Betgi čia ir vienintelį darbą, kuriame užsidirbtum oriam gyvenimui, beprotiškai sunku rasti.
