Kamikadzių ministerija

Kad praplyšo, tai praplyšo. Praplyšo ir išbiro. Gerai, kad nepavyks surinkti, nors tikėtina – atsiras norinčių dėl šventos ramybės viską sukuopti atgal, jei ne į maišą, tai bent į krūvą. Kiekviena sumaištis suerzina, atneša rūpesčių ir painiavos, o žmonės aptingę, norintys kažkur bėgti, lėkti, bet ne spręsti ir keisti. O dar tas nuolatinis trypčiojimas karo prieangyje ir žvalgymasis į Astravo pusę. Ar jau gerti jodo tabletes ar dar palaukti? Ar jau rūsy lovą kloti, ar užteks tik kėde pasirūpinti? Tokiame kontekste sunku patikėti, jog gyvename gerai, o jaunimas – tiesiog laimingųjų karta.
Kas tą laimės koeficientą ir kaip nustatė, visai neaišku. Kokiu matu pamatuota buvo? Apskritai, ką reiškia būti laimingam? Niekuo nesirūpinti, būti netrikdomam ir viskuo aprūpintam? Nesuteikia aiškumo ir viešoji informacija, taip pat gana prieštaringa: viena informacijos dalis plyšta džiaugsmu apie gyvenimu patenkintą jaunimą, tokį sotų, ramų ir laimingą, kita tuo metu trimituoja apie jaunų žmonių dvasinį nuovargį, uždarumą, interesų susiaurėjimą ar norą bet kokiom priemonėm ištrūkti iš tikrovės, užsimiršti. Iš čia, esą, ir blogybės, vedančios į priklausomybę ir žalingus įpročius, kurie lyg tamsus debesis pastaruoju metu užplūdo. Tikrai nesinori tikėti, jog laimingas gali būti tikslų nekeliantis, pasroviui plaukiantis ar juo labiau apsirūkėlis. Ne mažiau abejonių kelia ir apatiškas, smulkiuose interesuose ir poreikiuose įsitaisęs žmogeliukas. Todėl kiekviena jauno žmogaus pilietinė pozicija, drąsa, tiesos sakymas visada žavi. Juk nebūtina perplaukti vandenyną, kad pasijustum stiprus. Kaip sakė Aurimas Valujavičius: „Kiekvienam savas Atlantas.“
Vis dėlto, kad įgautum pasitikėjimo ir drąsos, turi matyti gražių, įkvepiančių pavyzdžių ir šeimoje, aplinkoje, literatūroje ar tiesiog kasdieniame gyvenime. Deja, taip nėra. Pavyzdžių reikia tiesiog ieškoti, ne rinktis, bet būtent ieškoti. Neteisybę, veidmainystę, godumą, lobizmą pastebėti nesunku, bet priešprieša jiems silpna. Todėl dažniausiai nugali stipresnis. Prisiminkime, kai mokytojai sukilo prieš vergišką dalią ir pėsti patraukė į Vilnių, labiausiai jų tikslus suprato ir palaikė mokiniai. Kai kurie netgi jungėsi prie mokytojų ir ėjo kartu ar važiavo į Vilnių. Tikrai ne iš džiaugsmo, kad nebus pamokų. Juk egzaminus teks laikyti vis tiek. Bet ką jie matė? Valdžia nesišneka, žiniasklaida šaiposi, kitos švietimo profsąjungos pasirinko tik ministrui lojalių stebėtojų poziciją. Palaukim, pažiūrėkim, nesikiškim, o jei nelaimėsim. Ir už geriausių ketinimų lyg zuikio ausys kyšo nepasitikėjimas ir baimė.
Mokiniai tuomet mokytojus palaikė, bet dabar, skandalingųjų tarpinių patikrinimų metu, grįžtamojo atsako buvo tikrai per mažai. Viena kita mokykla, vienas kitas mokytojas išdrįso pasakyti, kad tai neturėtų vykti, nes tinkamai nepasiruošta, kad tokie patikrinimai tik traumuoja mokinius. Kiti nuolankiai nusižeminę pedagogai kurstė toliau susitaikymo ir prisitaikymo ugnelę, vėl ir vėl demonstruodami mokiniams, kad lengviau gyventi tiesiog plaukiant pasroviui. Ir iš kur tas prakeiktas nuolankumas? Bene dar iš Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ laikų? Visa laimė, kad sukilo tėvai ir triukšmingai grasindami teismais užraukė tą nesąmonių maišą, kartu supurtydami visą Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją. Tiksliau – kamikadzių ministeriją. Juk jau trisdešimt metų didžiausi nelaimėliai pasirodo esantys švietimo ministrai. Ateina į pirmtakų reformų paistalynę ir išdidžiai, arogantiškai imasi vadovauti, tikriausiai manydami: „Va, aš tai galiu.“ Paskui išsigąsta pamatę, kur pateko, ir skuba atsistatydinti. Tada kitas ir t. t. Tiesiog pasaka be galo.
O visame šitame skandale ne mažiau bauginančiai nuskambėjo mintis, jog nėra kam tinkamai, kokybiškai, pagal programą parengti užduočių. Stinga stiprių specialistų. Kažkokių įslaptintų grupių asmenys su užduotimi paprasčiausiai nesusidorojo. Galybė klaidų, painiava tik parodė, kad jiems patiems šis darbas buvo per sunkus. Aišku, kur kas lengviau keisti mokyklų pavadinimus, perfiltruoti poetų gyvenimus ir kūrybą, nerti į naujų vadovėlių leidybą, kurie greičiausiai kritikos išvengs, nes nebus iš ko daug rinktis.
Ar gali jaustis mūsų jaunimas, moksleiviai, laimingi, kai sukuriama tokia aplinka, kurioje klaidos užglaistomos, balai svyruoja kaip turguje, ministras visa numetęs pabėga, o mokytojai kantriai mėgina dirbti toliau, lyg ir nieko nebūtų nutikę? Tai kas toji jauno žmogaus laimė?