• 30 rugsėjo, 2022
|

Pensija – tai ne atostogos

Dalia DAUGĖLIENĖ
Gargždiškė

Pensija – tai ne atostogos. Šis paprastas sakinys iš kino reklamos privertė susimąstyti – ogi tikrai ne atostogos. Galima ją nuotaikingai pasitikti, tikėtis, kad šis naujas gyvenimo etapas bus savaip žavus, atneš naujų įspūdžių, patirčių, nuotykių. Tikėtis galima, bet, pabendravus su vadinamaisiais „Sodros“ duonos valgytojais, džiugesio nėra daug, juo labiau, kad už tas džiugesio minutes pats ir tampi atsakingas. Suk galvą, kaip oriai išgyventi iš kuklios pensijos, pats ieškok naujų veiklų, kol netapai rymotoju prie lango, neniurzgėk, nepiršk savo patirties, jeigu niekas neprašo, ir dar daug kitokių tabu tame amžiuje pilna.
Sakytumėme, gerai pensininkams, kurie dar dirba, nes jie tokių staigių pokyčių gal nepajus. Ypač, jei pats žmogus mažiau pastabus, menkiau bekreipia dėmesį į aplinką. Tada gal ir nepamatys šypsulingos bendradarbių nuostabos, kai, užuot mikliai reikalingą informaciją suradus internete, iškraustysi visą krūvą popierių. Patikėkite, neliks nepastebėtas ir neaptartas sunkiai suvaldomas noras plepėti, dažnos nusimetusių akinių paieškos, ilgi telefoniniai pokalbiai su vaikais ir anūkais. O kur dar pastangos aplenkti savo amžių ir žūtbūt, visokiais įmanomais būdais pasijauninti.
Tyrinėjantys senatvės procesus mokslininkai teigia, kad didžiausi niurgzliai yra būtent išsilavinę pensininkai. Mat jie ir toliau nori būti svarbūs, reikšmingi, demonstruoti savo žinias ir gebėjimus, o kai niekas neklauso, piktinasi ir jaučiasi atstumti. Amerikoje tokie išėję į pensiją, jeigu ir dirba, tai dažniausiai nekvalifikuotus darbus. Pavyzdžiui, universiteto profesorius prižiūri žaidimų aikštelę, mokytoja pardavinėja bandeles, gydytoja slaugo senelius. Ir tai nieko nestebina, nes galvojama apie darbo kokybę ir paties žmogaus psichinę sveikatą.
Sveikata – išvis opus dalykas visiems, ne tik pensininkams. Kai per didelį vargą, dažniausiai padedamas artimųjų, „prisišauki prie kokio specialisto“, tai būk laimingas, jeigu teiksis į tave pažiūrėti ir išgirsti, kuo skundiesi. Dažniausiai tik įėjus į kabinetą daktaras jau kniumba į rašymą ir viso pokalbio metu nesustodamas klaksi kompiuterio klavišais. Kai po ilgo rašymo teikiasi pakelti galvą ir pamato, kad tikrai jau esi gerokai laiko aplamdytas, dažniausiai be ceremonijų pasiūlo grįžti pas savo šeimos gydytoją. Štai skundžiasi senyvas žmogus, jog gelia kojas, kažko dažnai tirpstančios. Daktaras liepia tas kojas parodyti. Pacientas ilgai kepurnėjasi savo rūbuose, kol šiaip taip pavyksta pasirengti apžiūrai. Daktaras sėdi, nekantrauja, laukia. Paskui trumpam žvilgtelėjęs, tiksliau užmetęs akį, konstatuoja, kad „čia viskas esą nuo stuburo“, ir vėl liepia apsirengti. Vizitas pas gydytoją trunka penkiolika minučių, mažiausiai dešimt iš jų ligonis užgaišo nusirengdamas ir apsirengdamas, dvi–trys minutės buvo skirtos apžiūrai. Kyla klausimas – kur taip skubėjo daktaras? Manyčiau, į savo privatų kabinetą, ten jis bus dėmesingas, šypsosis ir nesakys, kad tokiame amžiuje jau tik vaistus nuo skausmo belieka gerti.
Apskritai pensininkams reikia daug kantrybės: eilėse prie gydytojų, vaistų (nori ilgiau išlikti savarankiškas, turi sveikata pasirūpinti), prie nuolaidų parduotuvėse (vis kokį centą kitą sutaupysi), prie nuolat namuose gaminamo maisto puodų (taip pigiau), prie lėtai ateinančio suvokimo, jog nesi svarbus ir tavo sukauptos patirties šiame išmaniame amžiuje jau tiesiog nebereikia. Nemažai kantrybės ir susitvardymo reikia matant, kaip keičiasi pasaulis, byra įprasti žmogiškieji santykiai, o tu nieko negali pakeisti. Be abejo, reikia ir drąsos, nes daug kam neišvengiamai turi pasakyti: „Ne“: vaikams, kurie vis nori ir nori palikti anūkus, sukčiams, kurie siūlys puodus, peilius ir kailinius, mėgėjams skolintis pinigų, nes jiems atrodo, jog pensininkai jų daug turi, savo blogai nuotaikai ir prieš oro permainas geliantiems sąnariams.
Nėra paprasta taip gyventi ir mažiausiai šitai primena atostogas. Vis tik yra dar viena žmonių grupė, labai panaši į pensininkus – tai politikai. Jie irgi menkai vaikšto, daugiausia sėdi užsidarę, dėl trumpalaikės atminties nevykdo savo pažadų, neretai priima sveikai logikai priešingus sprendimus, gana dažnai tarpusavyje nesusišneka, nes vieni kitų negirdi. Nežinia, kas jiems gali padėti, į kokius daktarus turėtų kreiptis, bet štai nuo senatvės vaistų pasiūla tikrai nemenka. Be visų kitų „Bernardinų“ internetiniame puslapyje aptikau išganingąjį trijų M receptą. Jis man pasirodė visai patrauklus. Trys M – tai Mankštintis, Mokytis, Mylėti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių